Pradžių pradžia…
„Gimtasis…“ yra kalbinęs ne vieną talentingą rokiškėną, kuriam šokis tapo gyvenimo būdu. Kiekvienas iš jų tvirtino, kad meilę šokiui jiems įskiepijo Choreografijos mokykla ir jos nuostabūs pedagogai.
„Fiesta“ buvo 1998 m. tuomet, kai mūsų mokyklą baigusios pirmosios laidos merginos nusprendė, kad jos dar nenori atsisveikinti su šokiu“, – kalbėjo S. Skrardžiuvienė. Jos kolegė Rima prisiminė, kad pirmasis šokėjų pasirodymas vyko Lenkijoje, Pabianicės mieste. Tuomet grupė dar neturėjo pavadinimo. Tuo metu ir patys mokyklos pedagogai šoko lietuvių liaudies šokius, valsą. „2000 m. aš pati subūriau savo grupę pavadinimu „Akimirka“. Tačiau minint Choreografijos mokyklos 10-metį buvo nuspręsta palikti S. Skardžiuvienės vadovaujamą „Fiestą“ ir mano „Akimirką“ vienodais pavadinimais. Taip ir likome „Fiesta“, – prisiminimais dalijosi R. Belovienė ir pridūrė, kad grupėje šoka mokyklos absolventai.
Pasak R. Belovienės, kolektyvo pradžių pradžia – penkios šokėjos. Buvo kuriami šokiai Kultūros centro bei Choreografijos mokyklos renginiams. Metams bėgant šokėjų vis daugėjo. „Buvo metas, kai kolektyve šoko jų net 30“, – pridūrė choreografė.
Gausybė apdovanojimų ir užsienio scenos
2001 m. pabaigoje „Fiesta“ buvo pakviesta šokti senųjų metų palydų koncerte. „Nuo tada esame nuolatiniai šio renginio dalyviai. 2002-aisiais buvo sukurtas spektaklis „Metų laikai“ – Kultūros centro ir Choreografijos mokyklos bendras projektas. Vėliau senųjų metų palydoms pradėti statyti teatralizuoti spektakliai. Buvo įvairių pasirodymų – ir paremtų humoru, ir reikalaujančių susikaupimo, ir varginančio darbo“, – kalbėjo R. Belovienė.
„Fiestos“ kolektyvas kūrė šokius ir profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ atidarymo renginiams bei koncertuodavo kartu su Choreografijos mokyklos kapela „Bučkis“. Minint Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį, Rokiškyje buvo pastatytas masinis spektaklis „Grafaitė Sofija“, kuriame šoko ir „Fiestos“ auklėtiniai.
Ir kur tik jie nedalyvavo: respublikinėje moksleivių dainų ir šokių šventėje modernaus šokio dalyje, tą pačią masinę kompoziciją atliko ir Rokiškio miesto šventės renginyje. Panevėžio dainų ir šokio šventėje sušoko žinomo šokio „Džiunglių fiesta“ masinį variantą. Vienas reikšmingiausių pasirodymų įvyko Širvintose, respublikiniame vaikų ir jaunimo šokio konkursiniame festivalyje „Žuvėdra-2004“. Nugalėjusi daug stiprių kolektyvų „Fiesta“ iškovojo aukščiausią poziciją ir buvo pakviesta filmuotis trečiajame vaikų ir jaunimo festivalyje „Mes pasaulis“, kurio didįjį finalą filmavo Lietuvos televizija. Lygiai po metų „Fiesta“ dar kartą dalyvavo renginyje „Mes pasaulis“ bei atsidūrė didžiajame finale, kur surinko daugiausia žiūrovų ir komisijos balsų.
Toliau sekė kitas televizijos projektas „Žvaigždžių valanda“. „Fiesta“ ne kartą dalyvavo Zarasuose vykusiame jaunimo kūrybos konkursiniame festivalyje „Undinėlių daina“ ir susišlavė pagrindinius prizus. „Choreografas Jurijus Smoriginas vieną iš mūsų solisčių pakvietė šokti „Vilniaus balete“. Tai didelis įvertinimas“, – teigė R. Belovienė.
Tai tik maža dalis festivalių, kuriuose dalyvavo „Fiesta“. Dviejų charizmatiškų choreografių vadovaujama „Fiesta“ – dažnas svečias ne tik Lietuvos renginiuose, bet ir užsienio festivaliuose. „Daugiausia gerų emocijų ir naujų patirčių parsivežame iš kelionių, ypač – tolimųjų. Esame pasirodę Rygoje, Prahoje, Taline, Daugpilyje ir kitur…“ – dėstė S. Skardžiuvienė.
Išdykę – suvaldyti, ramieji – išjudinti
Šiemet „Fiestos“ grupė švenčia 20 metų jubiliejų. „Sunku patikėti, kad prabėgo šitiek metų. Atrodo, neseniai dar patys aktyviai šokome, gynėmės diplomus, o šiandien į Choreografijos mokyklą savo vaikus atveda buvę absolventai… „Fiestoje“ šoko ir šoka ypatingi mokiniai – charizmatiški, užsispyrę, motyvuoti, nebijantys juodo darbo ir siekiantys tikslo. Apie kai kurių valios ir ryžto rezultatus skaitome spaudoje, matome televizijos ekranuose. Mes, jų mokytojai, visuomet linkėdavome jiems visko, kas yra geriausia, net jei baigę mokyklą jie nebešoks… Didžiuojamės mokiniais, išgyvename dėl jų ir palaikome. Atmintyje išlikęs kiekvienas kolektyvo narys…“ – abiejų choreografių vardu kalbėjo R. Belovienė, šokėjų vadinama tiesiog Rimute.
Snieguolė pridūrė, kad mokytojo darbas nėra lengvas. Dirbti tenka su vaikais nuo 6 iki 19 metų. Jie visi – asmenybės, su skirtingais charakteriais, norais. „Per šitiek metų išmokau suvaldyti ir labai išdykusius, ir ramiuosius išjudinti. Dirbti su jaunimu labai gera, ypač kai pavyksta įgyvendinti bent dalelę savo idėjų ir minčių“, – kalbėjo choreografė.
Neseniai „Fiesta“ pasirodė Marijampolės scenoje, festivalyje „Vizijos“. „Šiemet Marijampolė yra Lietuvos kultūros sostinė, tad „Vizijose“ dalyvavo ne tik gerai žinomi Lietuvos atlikėjai, bet ir svečiai ir Naujosios Zelandijos, Jungtinės Karalystės. Atvyko daug kolektyvų, rengti seminarai – tai grandiozinis renginys ir įdomi patirtis“, – pasakojo S. Skardžiuvienė.
Ar verta šokti?
„Fiestos“ šokiai stebina išskirtinėmis kompozicijomis, choreografiniais sprendimais. „Kiekvienas šokis privalo turėti mintį, idėją. Tai turi būti mini spektakliukas, telpantis vos į keturias minutes. Tuomet žiūrovui bus įdomu jį stebėti. Kai kurie šokiai sukuriami lengvai, tačiau kartais tenka nemiegoti, gvildenti idėjas, ieškoti sprendimų. Prireikia drastiškų pakeitimų, kad šokis patiktų man pačiai. Nors abejonių išlieka, todėl šokis keičiamas, kol jis gyvuoja“, – atviravo Snieguolė.
Taigi, ar verta pradėti šokti? „Taip. Šokis yra grožis, gėris. Šokantis žmogus yra grakštesnis, lankstesnis, sveikesnis. Jo dvasinis pasaulis gilesnis, nes šokis ugdo gėrio, estetikos pojūtį“, – šypsojosi S. Skardžiuvienė.
Projektą iš dalies remia
Mokytojai snieguolei patarčiau pasikartoti pedagogikos pagrindus, jei apie tokius kada nors girdėjo.