Rugsėjo pirmoji pusė dar daug kuo primena vasarą – šiemet ji žalia ir gaivi, gamtoje nemažai žiedų, dar aktyvūs vabzdžiai. Gyvenimas be šalnų nekeičia gamtos paveikslo ir pratęsia gyvenimus tų, kurie tokiu metu paprastai jau nesutinkami.
Tačiau yra dalykai, kurie beveik nepaklūsta temperatūrų pokyčiams ir ilgiau užtrukusiai vasarai – tai paukščių migracija ir pasiruošimas jai. Į migraciją turime žiūrėti kaip į sudėtingą kompleksą biologinių, fiziologinių reiškinių, kurie dera laike. Tačiau kiekvienas iš šių faktorių reikalauja laiko – plunksnos keičiamos 1-1,5 mėnesio ar dar ilgiau, jaunikliai savarankiško gyvenimo įgūdžių mokosi bent 2-3 savaites, pagaliau – nemažai laiko reikalauja įmitimas, riebalų kaupimas. Kai viskas būna atlikta, galima leistis kelionėn.
Gervės kol kas mūsų nepalieka, jų pasaulyje yra pasiruošimas migracijai. Jauniklius išauginusios šeimos ir dėl kokių nors priežasčių bevaikėmis likusios poros telkiasi į pulkelius ir pulkus, jų paros režimas įgauna naujas formas: dabar pulkai kartu skrenda į nakvynes, kartu maitinasi ar ilsisi ir tvarkosi plunksnas. Šių metų jaunikliai, kuriuos nuo senų paukščių lengva atskirti pagal blyškesnes kūno plunksnas ir gelsvos spalvos galvas, laikosi greta tėvų – pakilus skristi, šeimos visada skrenda kartu. Nors gerviukai gali būti labai savarankiški, patys apsirūpinti maistu, tačiau tėvų globa ir bendro pulko atmosfera jiems sukuria kur kas saugesnį gyvenimą.
Dienas gervės praleidžia laukuose. Ražienose dar yra pabirusių grūdų, daigų, čia gausu žiogų ir smulkių vabzdžių. Arimuose jos randa sliekų. Gali būti, kad toks lesalas ir dienos ramybė užtikrina ne tik patogų, bet ir sotų gyvenimą; riebalų kaupimas prieš kelionę yra būtinas.
Palesusios gervės kyla ir skrenda, o dažnai – pėsčios keliauja į pievas, ant kalvelės keteros, iš kur viskas matosi, ir čia tvarkosi plunksnas. Kai kurie paukščiai net „sugula“ ant žemės ir snūduriuoja. Anksti ryte jos gali būti balsingos, nors bet kuris net ir netoli lekiantis pulkas visada girdimas; jo balsuose išsiskiria senų paukščių trimitai, girksėjimas ir jauniklių cypsėjimas. Šiuo metu retai kas gerves baido nuo laukų, nes derlius nukultas, žiemkenčiai dar nepasėti, taigi – nereikia pergyventi dėl daromos žalos. Pačios gervės pavojų gali įtarti išvydusios besiartinančius žmones, automobilį – kažką nauja ir neįprasta. Kiti dirgikliai, pasėlių apsaugos priemonės jų gali ir neveikti: žinau ne vieną atvejį, kai naudojamos garsinės „patrankos“, nustatytu režimu sukuriančios stiprų šūvio efektą buvo visai neveiksmingos. Maža to, gervės ir žąsys maitinosi greta patrankų esančiuose želmenyse ir į garsus nekreipė dėmesio.
Vėlyvą popietę gervės vėl grįžta lesinėti, maitintis, o vakarop skrenda į pelkes, laukų šlapynes nakvoti. Ideali vieta tam – seklus vanduo, kuriame įsibridus galima ramiai laukti ryto.
Gervės mūsų krašte laikysis dar mėnesį, o po to patrauks į žiemavietes. Jos netoli, kai kurios šiaurės Vokietijoje, kitos vidurio Europoje. Taigi, iki jų skristi teks neilgai, ir neskubėdami paukščiai daug kur apsistos, les ir ilsėsis. O vasario gale ar kovo pradžioje jų lauksime sugrįžtančių.
Selemonas PALTANAVIČIUS
