– Dar užpernai, peržiūrinėdamas tavo socialinių tinklų profilį, radau nuotraukas su keliomis Vokietijos krepšinio komandomis. Tokiomis pusiau lietuviškomis. Krepšinio nepamiršti ir ten gyvendamas?
– Gyvendamas Vokietijoje treniravau jau tris komandas. Vienoje iš jų žaidė ir mano sūnus. Grįžta namo ir skundžiasi, kad vis pralaimi. Parašiau komandos savininkui, kad galiu ateiti treniruoti, ir savininkas priėmė palankų sprendimą. Kitą kartą sutikau vaikiną, kurį treniravau prieš daug metų, kai 2008–2010 metais žaidžiau Vokietijoje. Susitikom ir pasiskundė, kad komanda netoli nuo iškritimo iš Bavarijos žemės lygos ir norėtų išsilaikyti. Ir įsitraukiau. O apie lietuvių komandą sužinojau per dabartinę Niurnbergo lietuvių bendruomenės pirmininkę Liną Kalvelytę ir jos vyrą Robertą. Jie pasikvietė mane, sako: „Norim iškovoti antrą vietą.“ Sakau, aš ne burtininkas, bet atėjau ir kiek pakėliau lygį. Komandos lietuviams tai patiko, bet šeimininkai vokiečiai tikėjosi, kad padarysiu stebuklus. Pakilti tiek, kiek jie norėjo, buvo neįmanoma. Vadovavau jiems keliose treniruotėse ir ketveriose rungtynėse. Jei Vokietijoje kur ir ateinu į krepšinį, tai tik tada, kai reikia kam nors padėti, bet turiu kitą darbą ir kitą gyvenimą. Vienas klubas labai laukė, kad gaučiau trenerio licenciją, bet tam reikia labai daug laiko. Norint gyventi Vokietijoje ir dar užsiimti krepšiniu, reiškia neturėti nė vienos laisvos dienos. Kitas dalykas, kad krepšinis Vokietijoje nėra taip gerai apmokamas. Manau, kad Lietuvoj krepšininkai net NKL gauna gerus pinigus, o Vokietijoj jau kitaip. Ten pirmoje vietoje futbolas.
Nuvažiavęs į Vokietiją visų pirma susiradau krepšinio komandą ir pradėjau žaisti. Sveikata dar leido, bet paskui gavau labai rimtą traumą ir supratau, kad darbdaviai krepšinį vertina tik kaip laisvalaikio užsiėmimą, o laisvalaikiu gautos traumos jiems nepatinka. Jeigu žaidi futbolą, tai požiūris jau kitoks, futbolas ten yra viskas. Dabar ir vokiečių krepšinio lygis labai kyla. Prieš kokius 15 metų per nacionalines televizijas jie krepšinio visai nerodydavo. Futbolas, biatlonas, rankinis, kitos sporto šakos jiems buvo įdomesnės. Dabar viskas keičiasi, nes atsirado labai stiprių klubų, tokių kaip „Bayern“.
– O išvažiavai į Vokietiją jau baigęs žaisti? Išvažiavimas nebuvo susijęs su krepšiniu?
– Man rimtas krepšinis baigėsi devyniolikos metų. Gavau labai rimtą traumą ir gydytojai pasakė, kad jeigu noriu dar žaisti, tai laukia neįgalumas. Ir jie buvo teisūs, jau turėjau dvi menisko operacijas ir jos dar ne paskutinės. Noras aukštai šokinėti dabar atsiliepia. O į Vokietiją išvažiavau, nes man patinka ta šalis, net nemanau, kad galėčiau gyventi kur nors kitur. Į kokią Šveicariją ar Austriją patinka nukeliauti, bet gyventi ten nenorėčiau. Vokietija nėra tobula, bet man ten patinka. Dabar Vokietijoje gyvena ir visi keturi vaikai: du jau turi profesijas, darbus ir visai ten įsitvirtinę, vienas jau baigė mokslus, o jaunėliui 13 metų.
– Vokietijos lietuvių bendruomenė. Jūs dažnai susitinkat? Kaip krepšinis vienija bendruomenę?
– Krepšinis visada vienija. Važiuojam žiūrėti Eurolygos krepšinio į Italiją, Milaną, be abejo, žiūrim rungtynes Vokietijoje. Į varžybas suvažiuoja, suskrenda lietuviai ne tik iš Vokietijos, bet ir iš Liuksemburgo, Šveicarijos, Anglijos, kitų šalių. Prieš rungtynes susirašom, susitinkam. Susitinku krepšinyje ir rokiškėnų, pavyzdžiui, Vilių Adomėną iš Liuksemburgo, Laimoną Masiulį iš Šveicarijos, kitus. Kai tik matau, kad kas nors įdomaus vyks, stengiuosi visus suburti ir pavyksta. Labai maloniai praleidžiam laiką ir dažnai suvažiuojam ne vienai dienai. Kai pastarąjį kartą „Žalgiris“ pernai pralaimėjo Miunchene, nesiskirstėm dvi dienas ir tikrai neliūdėjom.
Šiaip bendruomenė negyvena vien krepšiniu. Turėjom mintį surengti gerą krepšinio turnyrą, bet kol kas ta mintis lieka neįgyvendinta. Projektų nemažai, gal ką nors ir įgyvendinsim.
Daugiau „Gimtajame…“
