Pirma kelionė – prieš dešimtmetį
Kažin ar rastume tėvus, kurie labai džiaugtųsi tokiu keliautoju sūnumi kaip Aurimas Valujavičius. Pasak jo paties, ir jo tėvai neapsidžiaugė sužinoję, kad jis palieka architektūrą ir renkasi pasaulio pažinimą. Galima tik numanyti, kiek nerimo jiems tenka patirti dėl sūnaus, nesirenkančio lengvų kelių – tiesiogine šio posakio prasme.
2014 m. A. Valujavičius tapo šotokan karatė Europos čempionu, tačiau net ir šio pomėgio atsisakė – paviliojo kelionės. Jam buvo 21-eri, kai nusprendė dviračiu nuvažiuoti pas draugą į… Norvegiją. Praėjo dešimtmetis nuo šios kelionės, tapusios nesibaigiančio troškimo keliauti pradžia.
„Nenoriu kabinetinio darbo, noriu pažinti pasaulį“, – rokiškėnams sakė Aurimas, prisipažinęs, jog teko spręsti ir labai praktišką klausimą – kaip užsidirbti kelionėms. Jis kreipėsi į „Delfi“, paklausė, ar būtų įdomu skelbti pasakojimus apie jo keliones. Įdomu. Taip atsirado ir galimybė, ir darbas, kai žūtbūt turi parengti siužetą, nes jo laukia sekėjai ir žiūrovai. Aurimas tapo fotografu, operatoriumi, kelionių sklaidos asu ir puikiu pasakotoju.
Aistra kalnams ir ugnikalniams
2017-ųjų vasarą – Namibijos dykuma. Dviračiais įveikta apie 1 000 km. Vėliau su bičiuliu Slovakijos keliais dviračiais numynė 2 100 km. 2018 m. – Balis. Aurimą jau domino ne šiaip alpinizmas, o kopimas į veikiančius ugnikalnius. Daugelis jį barė dėl Balio salos Agungo kalno: „Jei prireiktų gelbėtojų ugnikalnio viršūnėje, juos statytum į pavojų.“ Pats Aurimas sakė: „Daug kas mano, kad darau bet ką. Taip nėra – aš pasveriu riziką, ar grįšiu namo.“ Ir kopė į vieną aktyviausių Čilės ugnikalnių – Ochos del Salado.
Planuose prieš Everestą buvo aukščiausias Pietų pusrutulio kalnas Akonkagva – taisyklės neleidžia kopti į Everestą, jei nesi įveikęs 7 000 metrų aukščio. Akonkagva tapo žingsniu link Everesto. O juk sėdėjom ir žiūrėjom per TV, kaip jis su bičiuliais kopia į aukščiausią pasaulio viršūnę. Dėl jo nesibaigiančio kosėjimo tikrai buvo neramu.
Nemunas ir Dunojus
Buvo ir upės. 2018 m. A. Valujavičius įveikė Nemuną. Kelionė prasidėjo Baltarusijoje. Policijos apsuptas, iškratytas, nemokantis rusų kalbos, jis buvo tardomas, kur paslėpė bendrakeleivį – juk baidarė dvivietė. Tačiau plaukė vienas. Galiausiai policininkas, prieš tai grasinęs ginklu, ištarė „Sorry“.
2020 m. Aurimas perplaukė Dunojų ir pateko į Lietuvos rekordų knygą – baidare įveikė ilgiausią atstumą. Jis dalijosi svarbia įžvalga: iš upės aplinka atrodo visiškai kitaip – to nuo kranto nepamatysi.
Atlantas ir „Lituanica“
2022 m. A. Valujavičius dviračiu keliavo per Indonezijos džiungles – įveikė daugiau nei 10 tūkst. kilometrų. Tų pačių metų gruodį vienviete irkline „Lituanica“ jis paliko Ispanijos Ajamontės uostą ir nusiyrė per Atlantą Šiaurės Amerikos link. Kelionė truko 120 dienų.
Labiausiai neramino vienatvė. Tačiau ji neslėgė. „Ryte išlįsdavau iš kajutės ir dairydavausi po vandenyną kaip po savo kiemą – viskas tapo įprasta“, – pasakojo Aurimas. Aplink – tik vanduo ir žuvys, naktimis – neįtikėtinai žvaigždėtas dangus.
Nerimą kėlė laivai, nors su jais prasilenkdavo maždaug kartą per savaitę, o ir informuodavo apie save vieni kitus. Tolumoje pasirodęs laivas kaip taškelis Aurimo valtį pasiekdavo po 25 minučių. „Jie labai greiti“, – sakė jis, primindamas, kad pats tik irklavo mažytę valtį. Pasitaikydavo dienų, kai vandenynas nurimdavo lyg ežeras – tada geriau neirkluoti, nes visa jėga – tik tavo kūnas, jokios vandens pagalbos.
Planai jau visai netolimi
Birželį A. Valujavičius dviviete baidare planuoja Misūrio upe ir dalimi Misisipės nuplaukti iki Meksikos įlankos – apie 5 700 km. Tikslas – naujas rekordas. Aurimas žada pralenkti patį save. Kelionė turėtų trukti apie pusmetį ir mums padovanoti gražių vaizdų.
Baigęs pasakojimą Aurimas dar ilgai atsakinėjo į klausimus, fotografavosi su gerbėjais, pasirašė jų atsineštuose leidiniuose. Rokiškietė jam padovanojo didžiulį šakotį, o keliautojas dėkojo savo „beveik žemiečiams“ už šiltą priėmimą.
Rita BRIEDIENĖ
