„Tai kam, Ugniau, priklauso Krymas?“ – teiravomės rokiškėno Ugniaus Gintauto, kurio istorija Latvijos pasienyje nuskambėjo labai plačiai. Ugnius moka atsakyti: „Aš nesiveliu į politiką.“ Kitiems jis yra atsakęs: „Neatsimenu.“
Rugsėjo 25 d. Baltarusijos–Latvijos pasienio Paterniekų punkte jis buvo nuvestas apklausai. „Po apklausos man buvo liepta pasirašyti dokumentus rusų kalba. Pasirašiau. Mano rusų kalba nėra tobula, todėl be vertėjo ne iki galo supratau, ką pasirašiau. Bet paskui paprašiau leisti su dokumentais susipažinti nuodugniau. Aš tuos lapus išsiverčiau. Ten tokie klausimai: „Kieno Krymas?“, „Ar Putinas yra nusikaltėlis tarptautiniu mastu?“, „Ar aš eičiau kovoti už Ukrainą?“ Aš esu lietuvis. Aš myliu Lietuvą ir galiu dėl jos numirti. Bet kodėl aš turiu ginti svetimą šalį? Aš nesu nei už Rusiją, nei už Baltarusiją, nei už Ukrainą. Aš – už Lietuvą. Net 500 eurų skirsiu tam, kuris parodys įrašą ar mano pasisakymą, kuriais aš niekinu Lietuvą“, – „Gimtajam Rokiškiui“ sakė U. Gintautas. Jis Latvijos muitininkų paprašė sunaikinti dokumentus su jo parašu.
Asmeninio archyvo nuotr.
– O Lietuvos eitum ginti? – teiravomės U. Gintauto.
– Nuo ko?
– Nuo Rusijos.
– Nebus jokio karo kol kas. Nenoriu sakyti, kad karo nebus aplamai, tačiau artimoj ateity aš tokios grėsmės nematau.
– Latvijos pareigūnai neįleido tavęs į šalį. Žadi skųsti?
– Taip. Kur tik galėsiu.
– Kokiu pagrindu?
– Pažeistos žmogaus teisės. Aš – lietuvis, Europos Sąjungos pilietis, ir man neleido grįžti namo.
– Tavo situaciją Latvijos pasienyje komentuoja žinomi politikai, aptarinėja influenseriai, rašo didieji šalies portalai. Kaip tave veikia toks dėmesys?
– Man tai patinka, ir visai nesvarbu, ar reakcijos yra geros, ar blogos.
– Ko tu vis važiuoji į Rusiją?
– Man įdomu pačiam sužinoti ir kitiems parodyti, kaip gyvena Rusijos žmonės. Esu vienintelis Lietuvoje, kuris keliauja po Rusiją.
– Kokias procedūras turi atlikti, kad ten patektum?
– Į Baltarusiją man vizos nereikia. Šioje šalyje, netoli Latvijos sienos, aš turiu sodybą. Į Rusiją susitvarkau vizą, sumoku 50 eurų ir keliauju.
– Ne vienas, fotografavęs ir filmavęs Rusijos gyvenimą, susilaukė nemažų problemų. Rusijos pasienyje tau neužduoda keblių klausimų? Kaip tu taip laisvai keliauji?
– Ir į vieną, ir į kitą šalį važiuojant pirmą kartą labiau buvau klausinėjamas. Vėliau – nebe. Eilinis dokumentų patikrinimas, ir gali keliauti.
– Dabar tau 20-mt. Nuo kelerių metų pradėjai ten važinėti?
– Į Baltarusiją – nuo 17-os, į Rusiją – nuo pilnametystės.
– Tu pasakoji, kaip Rusijoje viskas pigu. Bet kelionėms juk vis tiek reikia nemažai pinigų. Iš kur jų turi 20-metis?
– Pajamų aš gaunu iš verslo: padedu Baltarusijoje įsigyti sodybas.
– Kam? Rusams?
– Lietuviams.
– Yra norinčių?
– Žinoma. Lietuvoje įsigyti sodybos neįmanoma. Kodėl jos nenusipirkti Baltarusijoje?
– Be jokių įsipareigojimų teroristiniam režimui?
– Aš niekur nesikišu. Man tai visiškai rami ir patraukli šalis. Be to, šiek tiek man uždirba socialiniai tinklai, paaukoja žmonės.
– Kiek turi sekėjų?
– Per visus – feisbuką, jutubą, „TikTok“… – apie 70 tūkstančių.
– Ar tavo įrašus stebi Rusijos sekėjai?
– Ne. Aš gi rašau lietuviškai.
– Viename tavo įraše mačiau, tu kalbinai Sankt Peterburgo lietuvę. Ji džiaugėsi, kad už elektrą temoka 10 rublių per mėnesį. Negi ir Rusijos lietuviai prieš Ukrainą?
– Ieškau Rusijoje lietuvių. Man įdomu, kaip jie gyvena. Bet apie Ukrainą aš jų neklausinėju. Žinoma, Rusijoje yra vietų, kur žmonių atlyginimas tesiekia 200 eurų. Aš jau nemažai mačiau Rusijos, pasiekiau net Vladivostoką?
– Teko matyti reportažą, kaip nesaugu Vladivostoke.
– Vladivostoke? Ne, tai puikus, gražus miestas. Traukinyje į Vladivostoką susipažinau su dviem rusais. Jie man siūlė išlipti su jais Irkutske. Bet mane sustabdė traukinio palydovė. Sakė: „Tave apiplėš.“ Va, ten nesaugu: aplink daug visokių kalėjimų. Likau traukinyje. Bet turiu didžiulę svajonę aplankyti šį miestą.
– Ar žinai, kad į Irkutsko sritį sovietai trėmė lietuvius?
– Žinau. Man labai įdomu pamatyti, kaip ten gyvena ir išgyvena žmonės 60 laipsnių šaltyje.
– Turiu omenyje tremtį…
– Taip. Tikiuosi pamatyti ir Baikalą, jo grožį.
– „Gimtasis Rokiškis“ sekė Danieliaus Mikalkėno kelionę aplink Lietuvą. Jis irgi 20-metis. Jūs gal klasiokai?
– Mes mokėmės paralelinėse klasėse. Jį grįžtantį pasitiko, manęs – ne. Mūsų kelionės skirtingos: jo – sudėtingas fizinis ir psichologinis iššūkis, o mano labiau komercinė kelionė.
– Kaip tau sekėsi mokykloje? Kokie dalykai patiko labiausiai?
– Istorija ir lietuvių kalba. Bet aš buvau blogas mokinys – nėra čia ko slėpti. Kiekvienais metais gaudavau pataisų.
– Kaip tavo nuotykius vertina pažįstami rokiškėnai?
– Gal tik du užsipuolė: ir ne rokiškėnai, o kitame mieste. Rokiškyje neigiamų sutikimų nesu turėjęs. Yra ir ranką paspaudę.
– O šeima?
– Aš turiu puikius, mane palaikančius artimuosius.
– Ar nenorėtum gyventi Rusijoje?
– Aš galėčiau gyventi bet kur. Bet kol kas Rusijoje nenoriu gyventi. Noriu gyventi Lietuvoje.
– Kas šiandien pasitiki rusija?
– Gal aš durnas, bet aš pasitikiu.
Rita BRIEDIENĖ
