Kodėl grįžo?
„Mes abu esame kilę iš Rokiškio, tačiau gyvenome ir dirbome Vilniuje (Neringa ten gyveno dešimt metų, jos vyras – apie penkiolika – aut. past.). Kol neturėjome vaikų, didmiesčio tempas ir galimybės mums tiko, tačiau, atsiradus vaikams, supratome, kad norime ramybės, kiemo, gryno oro, daugiau žolės ir erdvės šeimai. Miesto šurmulys nebeteikė to džiaugsmo, kurį turėjome anksčiau, todėl natūraliai ėmėme kurti planus ir svarstyti apie sugrįžimą į gimtinę“, – sako Neringa ir Skirmantas.
Tarp jų ketverių metų skirtumas, nors abu yra baigę Juozo Tūbelio gimnaziją, tačiau apie tai sužinojo tik susipažinę. Kai grįžo gimtinėn, Neringa dar buvo motinystės atostogose, vėliau dirbo virėja „Žiogelyje“, Obelių seniūnijoje, o vyras buvo ugniagesys Laibgaliuose, vairavo „furą“. Tačiau šių darbų jiems nepakako. Šeima norėjo sukurti kažką savito.
Su didele meile ir kruopštumu
„Nuo pat grįžimo į Rokiškį pradėjome ieškoti veiklos, kuri ne tik teiktų džiaugsmą, o kartu ir leistų kurti ką nors savito. Jau seniai svajojome apie maitinimo verslą, tačiau vis pritrūkdavo tinkamo momento ar resursų. Atsiradus vaikams, žmona atrado naują veiklą – saldumynus. „Meškutės gardumynai“ gimė iš meilės desertams ir noro kažką sukurti. Laibgaliuose įkūrėme kepyklėlę netoli namų. Tai kepyklėlė, kurioje gali ramiai dirbti ir eksperimentuoti su skoniais. Gardumynai ypatingi tuo, kad pagaminti su didele meile ir kruopštumu. Orientuojamės į kokybę, naminius skonius ir išskirtinius derinius. Klientai ypač pamėgo Pavlovos mini desertą, picų rinkinius bei šventinius tortus. Kepyklėlė skaičiuoja jau trečius gyvavimo metus“, – pasakoja Skirmantas, prie jo prisijungia žmona. Paklausta, ar šiandien išsipildęs tas noras, kad būtų daugiau erdvės, daugiau žolės ir gryno oro, ji sako, kad šiandien Rokiškėlių kaime šalia Laibgalių, kur gyvena, erdvės pakanka ir tėvams, ir dukroms – penktokei Remilei ir trečiokei Godai. Abi mergaitės lanko J. Tūbelio progimnaziją.
Daugiau „Gimtajame…“
