Metai jau skaičiuoja dienų likučius, verta peržvelgti, kas nuveikta, juolab kad ir Seimas jau įpusėjo savo kadenciją, ir tokie reti Lietuvoje „metai be rinkimų“, akivaizdu, jau irgi baigėsi, atverdami dar vieną eterio virpinimo pažadais puslapį. O juk metai, ir ne tik šie, buvo visai geri. Statistika dar susumuos rezultatus, bet ir be jos akivaizdu, kad ekonomika augo, itin augo algos, aplenkdamos darbo našumo augimą ir netgi infliaciją.
Įmonės taip pat galėjo džiaugtis pakilimo laikotarpiu ir skundą, kad „nėra užsakymų“, jau visiškai išstūmė skundas, kad „nėra darbuotojų“. Viešieji finansai, nors ir suplanuoti pagal optimistines prognozes, praktiškai nenukrypo nuo plano. Ir net europinių lėšų panaudojimas, labai strigęs šio finansinio laikotarpio pradžioje, įsibėgėjo.
Štai tokios neabejotinai geros nuotaikos kontekste valdžia galėjo ramiai dirbti. Jei kas ir trukdė, tai nuolatinės rietenos Seime, bet šunys loja, o karavanas eina. Ir karavanas tikrai judėjo dideliu tempu, tokiu, kokio jau seniai nebuvo. Tokiu, kad galima pradėti ilgėtis socialdemokratų valdymo metais buvusios ramybės ir stabilumo. Iš esmės per šiuos metus buvo pajudinti kone visi ekonomikos pastoliai – visos ekonominės bei socialinės sritys buvo arba pakeistos, arba priimtus sprendimus pradėsime įgyvendinti kitais metais. Šioje puokštėje – ir sprendimai, kuriuos būtinai reikėjo daryti, ir tie, be kurių būtume gyvenę dar geriau.
Mokesčių sistemoje pagirtina, kad panaikintas diskriminacinis laisvųjų profesijų apmokestinimas, šiek tiek išplėsta investicijų lengvata, reprezentacinių išlaidų sąrašas. Ir „Sodros“ įmokų bazę reikėjo sujungti, nors šiuo metu buhalteriams dėl to tenka nepaprastai daug papildomo darbo. Ko nereikėjo daryti, tai individualiosios veiklos apmokestinimui taikyti mokesčių kredito formulės, kas apsunkina mokesčių skaičiavimą. Nereikėjo naikinti trijų verslo liudijimų, nereikėjo papildomai „įsodrinti“ individualiosios veiklos. Nereikėjo ir progresinių tarifų, net jei juos gavome mainais į „Sodros“ įmokų lubas, kurių „Sodros“ sistemai reikėjo tiesiog verkiant.
Jei įgyvendintoje „Sodros“ pensijų skaičiavimo vienetais (arba taškais) sistemoje dar galima įžvelgti logiką, tai visiškai be reikalo iš „Sodros“ į valstybės biudžetą buvo iškelta bazinė pensija, taip sujaukdama ir GPM tarifus, ir socialinį draudimą apskritai. Jau dabar akivaizdu, kad šis, atrodytų, techninis perkėlimas ateityje turės finansinių pasekmių. O ekspertų pastebėjimai, „kaip neteisingai kažkas moka ne 20, o 15 proc. GPM“, ves prie tolesnio GPM didinimo. Ir jau visiškai nereikėjo dar kartą reformuoti pensijų kaupimo sistemos, kuri pirmąjį kitų metų pusmetį daugelį Lietuvos žmonių privers ir vėl sukti galvas.
Sveikatos priežiūros sistemoje permainų reikėjo bene labiausiai, ir jos vyko, tiesa, ir vėl su daugybe „o be reikalo“. Kompensuojamųjų vaistų sąrašą pildyti reikėjo ir dažniau atnaujinti reikėjo, bet ne jį drastiškai iškarpyti. Tiktai reikėjo lengvatinio PVM tarifo nekompensuojamiesiems vaistams. Tikrai reikia gydymo įstaigų tinklo optimizavimo – štai dėl kriterijų dar irgi reikia diskutuoti.
Švietimo sistemoje tikrai reikėjo universitetų pertvarkos ir tikrai reikia mokyklų tinko pertvarkos. Ir visiškai be reikalo kūlversčiais buvo pereita prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo. Po tokių liapsusų Vyriausybė turėtų atsisakyti programoje numatytų planų naikinti mokamas vietas aukštosiose mokyklose, nes jei bus priimtas šis sprendimas, tai emigracijai bus įjungtas naujas deguonies balionas.
Valdžiai visai nereikėjo juokinti Lietuvos kainų mažinimo planais, būtų pakakę administracinių suvaržymų mažinimo. Ir paramos būstu jaunoms šeimoms visai nereikėjo. Būtų pakakę vaiko pinigų ir didesnio neapmokestinamojo pajamų dydžio.
Priimtų sprendimų požiūriu metai buvo labai intensyvūs, bet vis tik jiems apibūdinti geriausiai tinka sparnuotoji frazė, kad, nepaisant valdžios pastangų, metai buvo geri. Be daugelio jų – galėjo būti dar geresni.
