Monika Nakaitė: „Kelionės ir gyvenimas svetur padeda suprasti, kad saldžiausias miegas yra gimtinėje“

– Tavo gimtinė yra Kamajai. Papasakok trumpai apie savo vaikystę: ar turi brolių ir seserų, kur lankei mokyklą?

– Taip, savo vaikystę praleidau Kamajuose ir labai dėl to džiaugiuosi. Net ir dabar, kai mieste išgirstu pašaipiai sakant ,,kaimietis“, su pasididžiavimu sakau, kad esu iš miestelio. Labai džiaugiuosi, kad užaugau miestelyje, nes turėjau puikią vaikystę. Nors turiu tik vieną vyresnį brolį, žaidimo draugų netrūko. Gatvė, kurioje gyvenau, buvo pilna vaikų, kartu nuolat žaisdavome ir krėsdavome išdaigas. Tiek daug vaikystės prisiminimų, kad galėčiau pasakoti valandų valandas. Visas tas išdaigas, pačių sukurtus žaidimus, peštynes ir dabar dar su tais pačiais draugais prisimename. Mes išsaugojome puikius santykius. Lankiau Kamajų Antano Strazdo gimnaziją. Puiki mokykla, apie kurią puikių atsiliepimų girdėjo ne vienas mano dėstytojas universitete.

– Kokios srities studijas pasirinkote ir kodėl?

– Studijavau Mykolo Romerio universitete laisvalaikio ir pramogų edukaciją. Šias studijas pasirinkau, nes mokykloje buvau labai aktyvi, buvau mokyklos prezidentė, nuo 8 klasės organizuodavau renginius ir juos vesdavau. Vėliau pradėjau gauti užsakymų vesti ir organizuoti renginius, tad ir nusprendžiau studijuoti panašią specialybę.

– Ar turėjai minčių po studijų grįžti į Kamajus?

– Turėjau minčių įkurti šiame miestelyje laisvalaikio ar pramogų centrą arba dirbti kultūros namuose. Čia mažai veiklų jaunimui, tad norėjau prisidėti prie jų organizavimo, prie projektų jaunimui rašymo. Kiekvieną kartą grįžti į Kamajus būna nepaprastai malonu.

– Tavo nuomone, kas turėtų pasikeisti/įvykti, kad jaunimas grįžtų į gimtąsias vietas dirbti?

– Požiūris. Dauguma vis dar turi nusistovėjusią neigiamą nuomonę apie gyvenimą kaimuose ir miesteliuose. Taip pat reikia, kad atsirastų žmonių, padedančių ir palaikančių jaunimo idėjas. Nors ir turėjau minčių kurti savo centrą čia, tačiau tam reikia daug investicijų, o kaimeliuose mažai rėmėjų. Tad tokias idėjas įgyvendint yra labai sudėtinga.

– Daug keliavai po kitas šalis. Žinau, kad ne tik turiste buvai – teko ir padirbėti.

– Būdama studentė dirbau Graikijos viešbutyje animatore. Užsidirbau kelis papildomus eurus. Graikijoje išmokau dirbti daug ir sunkiai, išmokau džiaugtis rutina ir ją paįvairinti, išmokau užsienio kalbos ir komunikavimo su įvairaus amžiaus ir įvairių šalių žmonėmis. Vėl imčiausi tokio darbo, man labai patiko bendrauti su žmonėmis ir paversti jų atostogas linksmomis, o kartu pakeliauti.

Buvau ,,Erasmus“ jaunimo mainuose Vokietijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje. Gilinau profesijos žinias ,,Nordplius“ intensyviuose mokymuose Islandijoje.

– O kokie keliai nuvedė į Amerikos žemyną?

– Studijų metais gyvenau studentų namuose su nuostabiausia kambarioke. Tai ji antrajame kurse pareiškė važiuojanti į Ameriką knygų pardavinėti. Pagalvojau, kad išprotėjo… Buvau didelė skeptikė, galvojau tai kažkokia apgaulė. Gaila, tada nepalaikiau šio jos sprendimo, o ji vis tiek išskrido. Grįžusi papasakojo daug linksmų istorijų, parodė daug nuostabių kelionių po Ameriką nuotraukų ir kambarį papuošė įdomiais apdovanojimais, gautais dirbant „Southwester advatage“ (SW). Ji pakvietė mane į šios programos pristatymą. Supratau, kad tai puiki galimybė ne tik pakeliauti, bet ir išmokti naudingų įgūdžių.

– Kokios gyvenimiškos patirties įgijai keliaudama po kitas šalis?

– Darbas Amerikoje man davė labai daug. Šią vasarą vykau pardavinėti edukacinių knygų, skirtų vaikų išsilavinimui. Dirbau šešias dienas per savaitę po 12 val. per dieną, bendravau su įvairiomis šeimomis. Sekmadieniais su visa lietuvių komanda linksmai leisdavome laiką. Sekmadienio laukdavau kaip Kalėdų. Buvau atsakinga už veiklų organizavimą, prigalvodavau visokiausių užsiėmimų, tai jau nuo pirmadienio negalėdavau nustygti vietoje. Ką veikėme laisvalaikiu? Viską. Maudėmės, plaukiojome baidarėmis, iškylavome, išbandėme amerikietišką BBQ, važiavome į Čikagą pasivaikščioti ir prie Mičigano ežero pasėdėti, smagu buvo su meksikiečių šeima gaudyti vėžius upėje, aplankyti krioklius.

Nors šis darbas man buvo labai sunkus išbandymas, jis suteikė pasitikėjimo savimi, padėjo tapti nepriklausomai ir drąsesnei, suvokti, kad sėkmė – tai nepaprastai griežta disciplina ir didelė žmogaus valia, o tai pareikalauja daug jėgų. Pradėjau į viską žiūrėti kitomis akimis, tapau ryžtingesnė, pradėjau daryti sėkmingiems žmonėms būdingus dalykus. Per 2,5 metų aplankiau per 20 šalių, pagyvenau penkiose iš jų. Mane tai pakeitė neabejotinai, tapau atviresnė pasauliui, tolerantiškesnė, platesnių pažiūrų. Kelionės ir kultūros mane taip sužavėjo, kad net savo bakalauro baigiamąjį darbą parengiau šia tema.

– Sakoma, gimtinės ilgesys labiausiai pajuntamas svetur. Ar tai tiesa?

– Tikra tiesa. Kiekvieną kartą būdama užsienyje pasiilgdavau gimtinės. Nors svetur labai egzotiška, šilta ir gražu, po kelių mėnesių vis tiek svajodavau apie namus. Kitoje šalyje tau visuomet kažko trūks, ar tai šeima, paliktas augintinis, draugai, mylimasis, ar net paprasčiausi dalykai, tokie kaip lietuviškas maistas, kalba ar nuosava lova.

– Kokie ateities planai, ar turi minčių sugrįžti į Kamajus?

– Kol kas neplanuoju, dar mokysiuosi ne vienerius metus. Pradėjau antrąsias bakalauro studijas, planuoju studijuoti magistrantūroje, tačiau į namus traukiu kiekvieną laisvą savaitgalį ir visuomet grįžtu su šypsena.

Jaunimui linkiu paprastų dalykų – įspirkite sau ir pakelkite sėdimąsias, mielieji! Gyvenkite, keliaukite ir kurkite prisiminimus. Geriausi (bent jau dabar) mano gyvenimo sprendimai ir momentai buvo tuomet, kai išlipdavau iš savo komforto zonos ir nugalėdavau visus skeptikus, sakančius priešingai, nei manau aš. Esu laiminga, nes jauna daug visko pamačiau, patyriau nuotykių ir dalykų, kurių daug kas nepatiria per visą gyvenimą. Žinau, kaip sunku pirmą kartą išskristi vienam į nežinomą šalį arba pradėti kalbėti svetima kalba, tačiau yra verta, nes patiriate nuostabių įspūdžių, surandate naujų draugų, tobulėjate.

Projektą iš dalies remia