Paieškos
Vokietijoje dirbantis kraštietis Povilas Stumbrys, prieš metus pradėjęs po kruopelytę rinkti ir lipdyti Notigalėje nužudytų partizanų giminaičių liudijimus apie aukas ir jų likimus, sako: „Tai mūsų laisvės kovų ir už laisvę žuvusiųjų istorija. Būtina atkurti tiesą, jei tą padaryti yra nors menkiausia galimybė.“ Jo užsispyrimas davė rezultatų. Keli P. Stumbrio vizitai į Vilnių, kad perskaitytų KGB bylas, įrašus Ypatingajame Lietuvos archyve, galybė pašnekesių su žuvusių partizanų giminaičiais, archyviniai duomenys. Visa tai sujungus į vieną giją, kaip ir tikėtasi, pasitvirtino, jog partizanų paminklinėje lentoje yra netikslumų, kuriuos būtina ištaisyti. (Apie P. Stumbrio žygius renkant Notigalės partizanų istorijas ir prašymą atsiliepti žmones, ką nors žinančius apie jų gyvenimą ir tragediją „Gimtasis…“ rašė š. m. vasaryje (A. Minkevičienė: „Povilas Stumbrys: „Tik akys ir širdis nesiraukšlėja“). Šį rudenį dėl Notigalės partizanų paminklinės lentos įrašų patikslinimo P. Stumbrys kreipėsi į rajono savivaldybę, ji – į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų (LGGRT) centrą, nes be šio centro palaiminimo pakeitimai negalimi. „Galvojau, kad mano prašymas pasimes stalčiuose, abejojau, ar apskritai gausiu atsakymą. Bet abejota be reikalo. Labai apsidžiaugiau lapkrityje iš LGGRT centro sulaukęs atsakymo, kuriame man pritarta, kad Notigalės partizanų atminimo lentoje turi būti padaryti patikslinimai. Kitaip tariant, turi būti atkurta istorinė tiesa“, – P. Stumbrys neslėpė pasitenkinimo nemenku darbu, kuris buvo įdėtas ieškant teisingų faktų.
Lauks patikslintos
Pasak P. Stumbrio, tautos istoriją, ypač tokią skaudžią kaip Notigalės, bylojantys atminimo ženklai reikalauja preciziško tikslumo, nes už jų – jaunų žmonių tragedijos, palikusios atviras žaizdas kelių kartų gyvenimuose. „Kai labai trokšti – tiesą rasti pavyksta. Nežinau, kodėl prireikė trijų dešimtmečių,
Skaudžios tragedijos pėdsakais – į laisvės, kovos ir meilės bokštą
kad galėtume atkurti istorinę tiesą – ištaisyti tris klaidas“, – svarstė P. Stumbrys. Paminklinėje lentoje per klaidą įrašytas Bronius Adomonis. Nustatyta, kad jo žūties laikas ir aplinkybės kitos. Antra klaida – lentoje kaip atskiras žuvęs partizanas įrašytas Auksaburnis, nors šis slapyvardis priklausė žuvusiam partizanui J. Puluikiui. Trečias netikslumas – įrašyta Balio Jasiūno pavardė. Jis žuvo kitur ir kitomis aplinkybėmis, o atminimo lentoje neįrašytas Notigalėje žuvęs partizanas Petras Kaunietis. P. Stumbrio manymu, pastarasis turėjo slapyvardį Ąžuolas. P. Stumbrys tikisi, kad Notigalės partizanų paminklinė lenta su patikslintais įrašais bus parengta ir sumontuota artimiausiu metu. Pagal LGGRT centro patikslintą ir patvirtintą sąrašą, lentoje turi būti įrašyta 12-os nužudytų Notigalės partizanų pavardžių ir nežinia kada ir kur žuvęs bei dar vienas neišaiškintas partizanas. Notigalės ežero pelkėje kautynėse žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės Algirdo kuopos būrių vadai Juozapas Mikėnas-Žvirblis (1905), Jonas Šiupinys-Bermontas (1919) ir partizanai: Feliksas Blažys-Meškiukas (1923), Ignotas Blažys-Batiuška (1922), Stefanas Hoffmanas-Jumba (1913), Jonas Bronislovas Kaunietis-Joniukas (1923), Petras Kaunietis-Ąžuolas (1924), Bronislovas Naujikas-Žiogelis (1920), Julius Puluikis-Auksaburnis (1925), Jonas Viduolis-Meška (1921), Juozas Zoluba-Šturka (1922), Vladas Žalkauskas-Astras (1920).
Puse lūpų
Rokiškio kraštui Notigalės partizanų tragedija gerai žinoma, nes žuvusieji – mūsų krašto jauni vyrai, palikę tėvus, brolius, seseris, mylimąsias. Dalis jų šeimų patyrė Sibiro tremtį, iš ten negrįžo, kitos nukentėjo nuo sovietų struktūrų represijų. Iki nepriklausomybės atgavimo partizanų giminės dėl persekiojimų net šeimose bijojo kalbėti apie Notigalės tragediją. Todėl begalę svarbių detalių ir liudijimų tragiškųjų įvykių liudininkai nusinešė į kapus. O antros ar trečios kartos partizanų giminaičiai, kurių daugelis tuomet dar buvo vaikai, tragedijos aplinkybes atsimena padrikai, daugiausia iš užuominų, girdėtų iš tėvų, senelių. „Jei partizanų giminių būčiau ieškojęs prieš tris ar du dešimtmečius, prisiminimų gal būtų kelioms knygoms. Ir nuotraukų būtų daugiau“, – apgailestavo neįtikėtiną ryšį su Notigalės partizanų giminėmis radęs P. Stumbrys. Austrijoje, vieno istoriko padedamas, jis surado ir Notigalėje žuvusio austrų karo lakūno S. Hoffmano-Jumbos giminaičius. Bet dėl pandemijos ir laiko stokos planuotas susitikimas dar neįvyko. Laisvės kovų istorija P. Stumbriui – labai jautri tema. Dar ir dėl to, kad Notigalės partizanų tragedija skaudžiai palietė jo, kaimynų, pažįstamų šeimas. „Tiesa visada nugali, tik kartais jos tenka ilgai laukti“, – sakė pašnekovas apie lietuvių išgyvenimus, patirtus sovietmečiu dėl laisvės.
Tragediją saugančiai pelkei – atminties planų jaunuolynas
O dabar apie tai, dėl ko verta… Hobiu, kuriam negaila jėgų ir laiko, tapusi Notigalės istorija, anot P. Stumbrio, dabar virsta ir galvos skausmu. Nes į šį sūkurį įsisukęs pasitraukti nebegali. Iš Notigalės partizanų giminaičių surinktų liudijimų ir pasakojimų Povilas numatęs sudaryti ir išleisti elektroninę knygą, kurioje liudijimai būtų įgarsinti aktorių, o Notigalės vaizdų fone – žuvusių partizanų, jų gyvenimo akimirkų nuotraukos. Bet, kaip pats sako, ypatingo Notigalės plano „vyšnaitė ant torto“ – daug pastangų ir lėšų kainuosiantis objektas. Bokštas „Laisvė. Kova. Meilė“. Vilniaus dailės akademijos studentai P. Stumbrio prašymu parengė net kelis bokšto projektus ir vizualizacijas. „Specialistai mane konsultavo, patarė, koks statinys geriausiai atlieptų istorijos ir pelkės kraštovaizdžio dermę. Nors dar tik vizija, bet… Tai turėtų būti iki 2 m aukščio pylimas, primenantis partizanų bunkerį. Iš jo vidaus – laiptai į bokštą, kurio aukštis – apie 30 m. Bunkeris simbolizuotų kovą, o laiptai į šviesą – laisvę. Bokšto viršuje – keli laipteliai ir aikštelė dviem. Tai – meilė. Juk iki šiol Notigalės tragedijos liudininkės tebesako, kad „mūsų meiles sušaudė Notigalėje“. O meilė apima viską – tėvynę, laisvę ir žmogaus gyvenimo prasmę. Iš bokšto viršūnės visa didybe atsivertų įspūdinga Notigalės pelkė su akių mėlynumo 12 ežerėlių, tarp kiminų pabirusių lyg čia žuvusių 12-os partizanų gyvasties žiburiai. Ir gamtos begaliniais turtais. Beprotiškai norėčiau, kad visus planus pavyktų įgyvendint. Gal kam atrodo, per daug svajoju, bet be svajonių gyvenime nedaug ką pasieksi“, – vis atviriau prasmingus Notigalės partizanų kovos už laisvę įamžinimo planus dėstė uteniškis, mūsų krašte gimęs ir užaugęs P. Stumbrys, į kumštį buriantis bendraminčius ir istorijai neabejingus žmones.
Projektą iš dalies remia:
