– Kiek galima spręsti iš tavo socialinių tinklų srauto, per karantiną nesėdi užsidaręs ir nesvajoji, ką čia sukursi. Atvirkščiai, gyveni ekstremaliai. Ar klystu? Kaip tavo karantinas?
– Taip jau sutapo, kad šiuo metu vyksta mano naujausio filmo „Vyras už pinigus“ postprodukcijos darbai: filmas montuojamas, kuriamas garso takelis, spalvinama ir t. t. Prieš pat paskelbiant karantiną teko padėti Tadui Vidmantui nufilmuoti televizijos serialą „Medikai paramedikai“. Komiškos, kartais net absurdiškai idiotiškos istorijos iš medikų gyvenimo, tikiu, praskaidrins karantino nuotaikas ir televizijos žiūrovams. Dauguma filmavimų vyko jau uždarytame Lukiškių kalėjime. Šiuo metu filmuoti gydymo įstaigose, suprantama, uždrausta, kalėjimo administracinėse patalpose teko įrengti ligoninę. Pirmosios filmavimo pamainos išties buvo nejaukios. Nori nenori, jauti aurą ten dirbusių ir kalėjusių žmonių. Dauguma darbų šiuo metu vyksta nuotoliniu būdu, bet jie vis tiek prisideda prie geresnės nuotaikos ir savirealizacijos karantino metu. Ekstremalus gyvenimo būdas ir negalėjimas nustygti vietoje, matyt, jau buvo manyje užkoduotas gimstant, stengiuosi iš gyvenimo pasiimti viską, ką jis man duoda.
– „Džordanos vyro skambutis išblaškė visas koronines nuotaikas ir nebyliai pasakė, kad laukia dar vieni fejerverkai“, – rašai FB. Tai kada ir ką Džordanos vyras tau pasakė?
– Su Elegijumi buvome pažįstami ir anksčiau, turime bendrų svajonių, kurių atskleisti dar negaliu, todėl skambutis nebuvo visai netikėtas. Labiau nustebino tai, kad buvo paprašyta sukurti ir nufilmuoti Džordanos naujo albumo pristatymo koncertą-filmą. Iki šiol panašios patirties neturėjau. Ilgai nesvarsčiau, buvo smalsu ir baisu, puiki galimybė išmokti naujų dalykų. Taip pat nenorėjau nuvilti Elegijaus – laiko iki visuotinio karantino paskelbimo buvo likę vis mažiau.
– Ar kilo klausimas, kodėl pasirinko tave? Sutikai iš karto ar dar mąstei?
– Prieš 20 metų likimas suvedė mane su Džordža Palangoje. Buvo pirmieji mano žingsniai pramogų pasaulyje, išties pašėlusi vasara, užsidirbinėjau garsindamas kurorto dainininkus. Tuo metu, kai muzikantai Lietuvoje išgyveno ne pačius geriausius laikus, Džordana koncertuodavo ir mažose kavinukėse su vos keliais klausytojais. Bet šventai tikėjau, kad ji sulauks savo dienos, ir talentas sprogs labai garsiai. Paskutiniai jos koncertai arenose patvirtino, kad ji yra viena geriausių visų laikų dainininkių. Gavus tokį šansą, turbūt būtų buvę kvaila bijoti ar neišdrįsti. Juolab kad šiuo metu turiu labai stiprią kūrybinę komandą, kuri prisidėjo ir padėjo. Žinojau, kad Džordana ir Elegijus matė mano filmą ŠIRDYS. Jis paliko jiems gerą įspūdį ir teigiamą nuomonę apie mane, kaip kūrėją. Turbūt tai juos ir motyvavo pasirinkti mane. Bet to gal reikėtų jų pačių klausti. Išgirdęs pasiūlymą, sutikau tik atsakingai pasvėręs savo galimybes. Tai man visiškai nauja, o ir režisuoti esu kviečiamas ne pradedančio dainininko vaizdo klipo, o pačios mano be galo mylimos dainininkės, superžvaigždės, scenos karalienės naujo albumo pristatymo koncerto-filmo. Turėjau tik vieną sąlygą, jei darom, tai darom bombą! Elegijus man pritarė, vizijos sutapo, atsiraitėm rankoves ir nėrėm į šį nuotykį.
– Papasakok, kokia ypatinga filmavimo aikštelė ir kas joje vyko, kas „nuneš mums stogus“?
– Koncerto-filmo lokacija – nebeveikianti, apleista Palemono keramikos gamykla. Man visada svarbu, kad žiūrovui būtų įdomu žiūrėti nuo pradžios iki galo. Tam reikėjo surasti neįprastą ir įsimintiną erdvę. Kartais pats žiūriu gerą filmą ir svajoju savo pavardę matyti titruose, režisieriaus pozicijoje. Puikiai suprantu, kad pasaulinio lygio filmą vargu, ar kada nors pavyks sukurti, galima tik svajoti ir stengtis. Tačiau kai pamačiau pirmąjį Džordanos koncerto montažą, pajutau labai panašų palaimos jausmą. Peržiūrėdamas medžiagą, pagauni save galvojant, kad žiūri pasaulinio lygio projektą. Tik lietuviškas dainų tekstas sugrąžina į realybę, kuri verta pasididžiavimo. Esu be galo laimingas, kad galėjau įdėti savo energiją, mintis ir patirtį į tokį kokybišką projektą. Vis dėlto, manau, ne mano režisūra, ne puikus operatorės darbas, įspūdingi šviesų efektai, o pati Džordža „nuneš stogus“. Man sunkiai suprantama, kaip viename žmoguje yra tiek daug energingo roko, meilės, neišsenkančio talento ir šimtaprocentinio atsidavimo tam, ką daro.
– Kiek ir kokių žmonių dirbo, kas buvo sudėtingiausia ir koks jausmas, kai baigėte?
– Kūrybinę komandą sudarė apie 60 žmonių. Sudėtingiausia buvo tai, jog pasirinkome ne kokią šiltą ir jaukią koncertų salę, o perpučiamą vėjo, purviną ir nesaugų, apleistą fabriką. Nors turėjome nemažai šildytuvų, darbinė temperatūra nesiekė nė 5 laipsnių šilumos. Kiekvieno žmogaus begalinis tikėjimas projektu darė stebuklus. Nė vieno niurzgos ar kenčiančio. Atvirkščiai, visi, pajutę kūrybinę galią, negailėdami sveikatos, neišvengdami viršvalandžių, su pasitenkinimu filmavo kiekvieną kadrą. Pastaruoju metu mane aplankė didelė sėkmė: prie mano kūrybos prisijungė jauna, talentinga kino operatorė Laura Aliukonytė, patyrusi dailininkė Neringa Baciuškaitė ir puikiai mūsų meninius sumanymus įgyvendinanti prodiuserė Inga Žavoronok. Tai artimiausi kūrybos žmonės, su kuriais nerti į tokius projektus vis drąsiau, o rezultatai vis geresni ir džiugina sielą.
– Kada ir kur bus galima išgirsti ir pamatyti?
– Kiek žinau, vyksta derybos su televizijomis ir VOD platformomis. Galbūt dar šiais metais, per šventes, gerbėjai galės mėgautis.
– Tarp kitko, kokie įspūdžiai po „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų? Tavo filmas „Širdys“ buvo nominuotas net penkiose kategorijose. Tačiau lapkrityje vykusi ceremonija buvo sukritikuota kaip labai nepagarbi kino kūrėjų atžvilgiu.
– Tai menininkams jautri tema. „Gervėse“ dažniausiai būna pikti tie kūrėjai, kurie nebuvo pastebėti ir įvertinti. Man tai pirmas kartas, kai buvau pastebėtas ir nominuotas net penkiose nominacijose. Buvau visiškai patenkintas. O dėl paties renginio kokybės… Negražu būtų kritikuoti, jie karantino akivaizdoje turėjo priimti sprendimus ir viską perorganizuoti ekstremaliu greičiu ir sąlygomis. Natūralu, kad situacija turėjo įtakos bendrai kokybei. Padėkodamas rengėjams, sakyčiau, kad geriau tokie apdovanojimai, nei visai jokių.
– Ar jau dėliojasi scenarijus naujam filmui, kada laukti „Vyro už pinigus“?
– Taip, naujų filmų scenarijai galvoje dėliojasi. Vieną scenarijų rašau su Lietuvos kino centro pagalba. Tai mano mega projektas, apie kurį dar svajoju tyliai. Paraleliai ruošiamės šią vasarą filmuoti pramoginį naują filmą. Parengiamieji darbai jau startuoja. „Vyras už pinigus“ jau yra žemo starto pozicijoje. Kai tik įveiksime koroną ir kino teatrai vėl atvers duris, filmas iškart pasirodys ekranuose.
– Ar tau tinka ta filosofija – „kuo sunkiau, tuo geriau, aš būtinai ten eisiu ir bandysiu“? Jei taip, ką duoda toks požiūris tau, kaip žmogui?
– Na, jei sulauksiu senatvės ir sėdėdamas sode su vyno taure žiūrėsiu į besileidžiančią saulę, norėčiau galvoti: kaip gerai, kad pabandžiau, kaip gerai, kad nepabijojau. Pradedu suprasti, kad gyvenimo sunkumai ir klaidos, kad ir kokios skaudžios tą akimirką atrodo, suteikia patirties, stiprybės, užgrūdina ir atveria visai kitas galimybes kurti ir ieškoti dar įdomesnių gyvenimo kelių ir prasmių.
– Ko palinkėtum menininkams, kurie šiandien jaučiasi palikti likimo valiai? Ar jie tikrai palikti?
– Menininkams linkiu negalvoti, kad juos kas nors užmiršo, atvirkščiai, pasimėgauti. Juk šiuo metu karantine sėdintys žmonės į rankas paėmė tavo knygą, perskaitė eilėraštį, pažiūrėjo kino filmą, paklausė koncerto ar internete įsiliejo į spektaklio magiją. Tai jiems padeda išgyventi šį laikotarpį. Mano nuomone, žmonija niekada nepamirš menininkų. Gal tik ne visada supras, kad kūrėjų dėka pajautė laimę, nusišypsojo, pasinėrė į įdomią istoriją ir pan. Tikras menininkas yra tas, kuris kuria ne sau, o žmonėms. Šiandien jie yra ypač reikalingi.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia:
Ačiū Jums už šį straipsnį.