Spaudos galia

Šiandien Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai ypatinga diena, kuri primena, kad savastį galima labai greitai prarasti, o ją išsaugoti labai sunku. Turime viską: kalbą, knygas, spaudą, ir niekada nesusimąstome, o kas, jeigu staiga jų neliktų. Skaičiuojame vieną savo valstybės gyvavimo šimtmetį, o mūsų broliukai latviai ir estai tuo negali didžiuotis, tačiau dėl išsilavinimo jiems labiau pasisekė. Daug metų juos engę ir puldinėję vokiečiai stengėsi, kad šios tautos būtų išsilavinusios, todėl ne veltui mus, lietuvius, ir vieni, ir kiti pašiepia kalbant apie išsilavinimą. Ten netgi tokio termino kaip knygnešys nėra.

Bet šiandien daugiau apie spaudą, žodžio galią. Išsigimimas, netikrumas neaplenkė ir spaudos. Jeigu prieš kelis dešimtmečius buvo plačiai žinomas posakis, kad valstybę gali valdyti ir melžėja, tai dabar pamažu, bet užtikrintais žingsniais einama link to, kad laikraštį irgi gali leisti bet kas. Pernai rajono savivaldybė paskelbė informacinių straipsnių paskelbimo vietinėje spaudoje paslaugų pirkimo konkursą, kuriame buvo tik vienas kriterijus – mažiausia kaina. Konkurse dalyvavo ir tinkamais kandidatais buvo pripažintos ne laikraščių leidyba užsiimančios įmonės ir net kitame mieste registruotas sporto klubas todėl, kad niekam nebuvo įdomu, kaip ir kas tą informaciją platins, koks gyventojų ratas sužinos apie priimtus rajono valdžios sprendimus. Mažiausia kaina gali būti ir vos keli centai, kurie iš tiesų nepadengia net įdėto darbo, medžiagų savikainos, tačiau leidžia žaisti demokratiją ir vaidinti „sąžiningą“ konkursą. Tai puikiai žinojo visi, tačiau konkursas nebuvo sustabdytas. Politikai ir verslas suprato, kad žodžio galia – labai didelė. Jeigu valdai informaciją, leidinį, valdai situaciją. Mums šioje situacijoje buvo principo reikalas ne laimėti konkursą, o išlikti sąžiningiems prieš skaitytoją. „Gimtasis…“ nenusipigino iki kelių centų ir išlaikė egzaminą. Kodėl apie šią istoriją rašau tik dabar? Todėl, kad laikas sudėliojo viską į savo vietas ir parodė, jog garsiai skamba tik tušti puodai.

Nepasimesti, išlikti sąžiningam sau ir skaitytojui, atsilaikyti prieš netikrų žinių ir netikrų „informatorių“ srautą – labai sunku. Lietuvoje leidžiama apie 700 laikraščių ir žurnalų. Skaičius įspūdingas. Atidžiau paanalizavus situaciją, pastebima tendencija, kad vis daugiau leidinių atsiranda su politikos prieskoniu. Kai kur net pačios savivaldybės tampa leidėjomis, sumaniai „įpakuodamos“ savo leidinius į informacinio biuletenio vystyklus. To puikiausias pavyzdys – Druskininkai.

O kur dar leidinukai, kuriuos leidžia aludarių, medžiotojų, miškininkų ir kitas profesijas vienijančios organizacijos. Jeigu tai leidinys, susijęs su jų veikla, – puiku, bet kai tokie leidiniai bando patekti į viešąją erdvę su bendra informacija – signalas, kad kažkas ne taip. Manau, niekas neitų operuotis pas kaimyną, kuris virėju būdamas matė, kaip operuoja chirurgas, o vienintelis šių profesijų panašumas – abiejų balti chalatai. Taip ir spaudoje – matyti, rašyti ir sugebėti tai daryti – visiškai skirtingi dalykai.

Dažnai išgirstame dvi skaitytojų nuomones: vieni laikraščio puslapiuose ieško gėrio, kitiems reikia kuo daugiau neigiamų emocijų: kas ką primušė, pavogė, apgavo. Ir vieniems, ir kitiems atsakymas toks pats – laikraštis rašo apie tai, kuo gyvename – jis lyg mūsų gyvenimo veidrodis. Žinoma, norėtųsi, kad būtų kuo daugiau gerų pavyzdžių, tačiau ir nuo neteisybės, blogio niekur nepabėgsi. Kiekvienas atėjęs turi savo teisybę, ir labai gaila, kad kartais paaiškėja, jog tiesa kažkur kitur. Tada blogas laikraštis, blogi žurnalistai ir mieste bloga gyventi. Gal todėl ne kiekvienas gali žurnalistu būti, nes žodį „ačiū“ labai retai išgirstame. Labai dažnai atėjęs žmogelis sako: „Bijot parašyti tiesos, blauzdos jūsų per skystos“, bet kai paties skundo autoriaus paklausi vardo, sako, nenori veltis, bijo keršto ir apsisukęs sprunka pro duris. O mums reikia „veltis“ visur: kai vyras žmoną muša ar atvirkščiai, kai prieš dvidešimt metų klebonas lentas bažnyčios remontui kažkur pradangino, kai politikas savo padėtimi pasinaudojo ir dar daug daug visokių „kai“. Toks darbas. Jis kitoks, nepaprastas, sudėtingas, atsakingas ir… nedėkingas. Bet mes jį pasirinkome.

Kai pradėjau dirbti spaudoje, įstrigo vienas pasakymas: „Ar supranti, kad padirbusi laikraštyje kitur gero darbo negausi – kiekvienas prisimins tik tai, ką blogo ar ne taip parašei?“ Tada pečiais patraukiau – ką jau ten galima taip nusidėti? Ir dabar dar esu tos pačios nuomonės – jeigu sąžiningai dirbi savo darbą, visur būsi laukiamas, o jeigu tik, kaip sako, „chaltūra“ užsiimi – niekas tokio niekur nelaukia.

Vis dažniau girdime pasakymą „propaganda, propagandinis karas“. Tai tikrai nieko nauja, tik gal seniau niekas to neakcentavo. Jeigu žmogui kasdien kalama į galvą, kad anapus ir žolė žalesnė, jis tikrai tuo patikės – tai tik laiko klausimas. Žinoma, kai kur tos propagandos – gerąja prasme – trūksta. Jau šį savaitgalį rinksime valstybės vadovą, vyks net du svarbūs referendumai. Vienas dėl dvigubos pilietybės, kitas – dėl Seimo narių skaičiaus. Kuriuo iš šių klausimų buvo daugiausiai kalbama, o apie ką tylima lyg vandens į burnas prisisėmus? Taip, labai trūksta informacijos apie abu referendumus. Retas kuris paklaustas gali pasakyti savo nuomonę. Dėl Seimo narių skaičiaus visai nieko neteko girdėti viešojoje erdvėje, o dėl dvigubos pilietybės, tai tik žinomi žmonės kviečia ateiti ir pareikšti savo nuomonę. O kaip ją pareikšti, jeigu informacijos nulis? Kas dėl to kaltas? Spauda? O gal tie, kas pasiūlė ir paskui staiga dingo į krūmus? Tai puikus pavyzdys, kaip informacijos nebuvimas gali sužlugdyti bet kokią idėją arba atvirkščiai – noras, kad idėja nepasiektų tikslo – blokuoti informaciją.

Mieli skaitytojai, ši diena ne tik mūsų, rašančiųjų, bet ir jūsų, kurie skaitote spaudą, dalinatės, diskutuojate apie tai, kas parašyta. Kol būsite jūs, būsime ir mes.