Kiekvienas miestas ar miestelis stengiasi įprasminti save, sukurti ar rasti išskirtinį, tik šiai vietai atpažįstamą objektą ar reiškinį. Pamatęs Eifelio bokštą, supranti, kad matai Paryžių. Išvydęs raudonas Kremliaus sienas, žinai, kad – tai Maskva. Daugelis matydamas nuogą mergelę, sėdinčią ant akmens, pasakys, kad – tai Kopenhaga, o „siusiojantis“ berniukas, be abejo, – Briuselis. Gedimino pilis – Vilnius, tiltas į jūrą – Palanga. O kaip Rokiškis, ar turim jį atpažįstamą statinį ar paminklą? Juk mes irgi turime savo ambicijų, skaičiuojame šeštą šimtmetį nuo jo paminėjimo, buvom kultūros sostine. Nenorime būti prastesni už kitus. Šiandien ypač populiaru siekti įvairiausių rekordų dydžio, pločio ar aukščio srityse.
Pasakysit, kad pas mus viskas aišku – reikia rinktis iš bažnyčios, dvaro ar senosios aikštės. Na, nors mūsų bažnyčia viena iš gražiausių, bet jų Lietuvoje pristatyta nemažai, dvaras taip pat „nešpėtnas“, bet irgi ne vienintelis toks. Nebent aikštė, tokios tikrai daugiau Lietuvoje nėra. Bet per daug abstraktu, neapčiuopiama, per platu. Norėtųsi kažko subtilesnio.
Rokiškėnai, gyvenę XIX a. pab. – XX a. pr., manau, būtų rinkęsi geležinkelį, nes tuo metu tai buvo kažkas vau, neįprasto, tai, kas labai pakeitė viso miestelio gyvenimą. Tarpukario miestelėnas galėjo rinktis įspūdingo dydžio malūnus, kurie puošė mūsų miesto kraštovaizdį. Deja, šiandien jų jau neišvysime, nebent nuotraukose. Sovietiniais metais gyvenęs patriotiškai nusiteikęs rokiškėnas būtų balsavęs už Nepriklausomybės paminklą ar Vaižganto biustą prie Tičkaus mokyklos. Vietinis komunistėlis būtų rinkęsis Smuškevičiaus ar Tičkaus paminklus. Gal dar plytines ar blokines degtukų dėžutes. Pasitikdami Nepriklausomybės trisdešimtus metus, ką galėtume rinktis mes – Rokiškio 500 metų paminklą, L. Šepkos parką ar baseiną? Kažkaip netraukia iki visuotinio sutarimo. Kiškio skulptūrėlė tik šiaip sau. Per jauna ir per maža. Paminklas Tyzenhauzams galėjo būti rimtas pretendentas, deja, jį turi tik Postavai, ten už sienos (Blaževičiui ištempus savo pareigose dar nors porą metų, toks paminklas būtų papuošęs mūsų grindinį, tam trūko ne tiek daug…).
Kas lieka, į kur aš lenkiu. Manau, daugelis jau supratote ir pritarėte. Taip, tai tas raudonų plytų pastatas (šiandien aplipęs įvairiausiom piktžaizdėm), įsikūręs įspūdingoje vietoje, tiek daug tapytas ir fotografuotas. Vadinamas Krošinskių pilaite ar bravoru. Tai jis jau yra mūsų genius loci, vietos dvasią labiausiai šildantis statinys. Tik, aišku, ne toks kaip dabar, o toks, kokį mes jį regime savo mintyse – raudonų plytų čerpių stogu, medinių rėmų langais, išpuoselėta aplinka, naktimis apšviestą. Ko reikia, kad jis toks ir taptų ir puoštų mūsų miestą, mūsų ir svečių akis ir sielas? Vienybės ir sutaro prikeliant jį antram gyvenimui. Kas atsitiktų, jeigu Trumpos, Tarvydžiai, Kanopos, mes visi rokiškėnai įkurtume Krošinskių pilaitės (bravoro) atstatymo fondą, įneštume kiekvienas savo dalią? Atsitiktų tai, kuo mes nelabai tikime, bet kuo reikėtų tikėti: turėtume nuostabų istorinį paveldą, taip malonybiškai vadinamą pilaite, pastatą… Tai čia buvo daugiau emocijos, romantizmas ir idealizmas, – pasakytų tūlas pilietis. O kas jame bus, kas jį išlaikys, kas remontuos po dvidešimt metų?.. Taip prasideda realus ir kasdienis gyvenimas. Ar verta dėlto sustoti ir nuleisti rankas? Ne. Juk mes jau suradome genius loci – vietos dvasią.
Algis Kazulėnas
Istorikas
Krošinskių pilaitę reikia ne tik sutvarkyti, bet ir panaudoti, kad tai nebūtų negyvas muziejus. Tačiau nuo kada ji labiau nei Rokiškio dvaras taptų Rokiškio miesto atpažinimo ženklu visuomenėje? Tikrai ne. Tik ši pilaitė turėtų būti atstatyta ir įveiklinta, kurioje lankytųsi vietiniai ir miesto turistai. Tačiau kam Ignotui Tyzenhauzui reikalingas paminklas? Argi kada nors būtų galima jam pastatyti geresnį paminklą nei pats Rokiškio dvaras ir Nepriklausomybės aikštė? Manau, kad ne. Tad ir nereikia. Tačiau už norimas lėšas sudėti į paminklą galima investuoti į naujus patrauklius produktus, atverti Rokiškio istoriją rokiškėnams ir svečiams pvz. per virtualiąją realybę ir pan.
Paminklo reilalus jau seniai iš Blaževičiaus perėmė visuomeninė organizacija. Ne vieno žmogelio jėgoms buvo tokie dalykai, nebent pats būtų Tyzenhauzas. Autorius prirašė daug klausimų, bet pats akivaizdu nė vieno atsakymo neturi. Nurašė bažnyčią ir dvarą kaip netinkamus miesto identitetui , o paskui įsikabino paminklo tų dviejų objektų kūrėjų šeimos atstovui.