Spaudos
Spaudos

Ar kada valgėte iš fikuso šakos išdrožtu šaukštu, o duonos riekės siekėte iš lėkštės, kuri miške tebuvo medžio kempinė? Žiobiškėnas medžio drožėjas Danas Stočkus šypsosi: jis į namus iš miško tempia visa, ko kiti nė nepastebi, ir iš ko kada nors gali gimti kūrinys. Nebūtinai racionalus ir praktiškas…

Medinė sėkla dygo ilgai
Keturiasdešimt devynerių D.Stočkus – savamokslis medžio drožėjas, negalintis pasigirti monumentaliais kūriniais ir pripažinimu. Žmogui, nepažįstančiam jo aistros medžiui, drožėjo dirbtuvės gali pasirodyti kaip didžiulis šakų, šaknų, pliauskų ir jau „pačiupinėtų“ pusgaminių sąvartynas. „Žinau, kitiems taip atrodo, bet man čia viskas labai reikalinga. Juk nežinai, kada šaus mintis iš kurio nors kelmo ar šakos išskaptuoti šaukštą, išdrožti lazdą“, – Danas teisino jo dirbtuvėje esantį medžio chaosą.
Kada jis, buvęs policijos pareigūnas, užsikrėtė drožybos bacila? Pašnekovas juokiasi: ši liga – dar nesena, vos ketveri metai. Tačiau jo namai medžio „atliekomis“ pilnėti pradėjo prieš daugel metų. „Miške aš – paskui eigulį. Ko jam nereikia ar nepastebi – viskas tinka man: kreivos šakos, kelmai, kerpės, ataugos“, – rodydamas savo turtą pasakojo Danas.
Kartą kaltu ir kirvuku medį išbandęs drožėjas nuo jo daugiau nebeatsitraukė. Taip radosi neįprastų formų, mistinių ir humoristinių motyvų dirbiniai. Dano santykis su jais ypatingas – kiekvienas drožinys turi antrojo gimimo istoriją, kurią meistras noriai pasakoja.

Lengvai išprotėjęs…
Danutės ir Dano Stočkų namuose – galybė drožinių, sukurtų iš įvairių augalų: šaukštelis – iš fikuso šakos, šaukštai – iš akacijos, ąžuolo, tarp jų – meilės šaukštai (ant vieno koto – du samteliai), dėžutės, žvakidės. Eglės šakos, ataugos virto kreivomis lėkštėmis, iš kempinės, žievės  atplaišos atsirado duoninės. O kur dar liūdinčios ir besijuokiančios medinės sagos (drožėjas jas vadina nuotaikos sagomis), galybė keistų formų padėklų, cukrinių, išraitytų lazdų, asimetriškų, ažūrinių vazų, figūrėlių, tarsi kinivarpų “išmereškuotų” medinių kiaušinių.
Žiūrint į Dano darbus nejučia kyla klausimas: gal jam “su protu negerai”? Kam laužyti galvą dėl kiekvienos parsitemptos šakos ar kelmo? Galėjo juk prisipirkti medienos ir staklėmis “prištampuoti” šaukštų, lentelių, primeistrauti suoliukų, staliukų, kryžių. Juk praktiškus gaminius daug pigiau pagaminti ir brangiau bei lengviau parduoti.
Danas nė į kalbas nesileidžia: jo visa esybė šiaušiasi prieš masinę gamybą, nors tokia veikla šeimos biudžetui būtų daug pelningesnė. “Nesu amatininkas “pagal užsakymą”, medį į ranką imu tuomet, kai to nedaryti negaliu. Niekada neturiu jokio plano ar eskizo, kas iš pradėto drožinio “išeis”. Viskas gimsta bedirbant”, – nuoširdžiai dėstė drožėjas.
Jo darbai – paprasti “kaip trys kapeikos”: jeigu šaka ar atauga kreivos, tai ir šaukštai, lazdos ar indai bus kreivi. Danas sako neturįs teisės pažeisti gamtos dovanotų formų ir spalvų dermės.
Bet tarp gausybės kreivų, šakotų ir natūraliomis rievėmis margintų šaukštų vienas – juodas lyg anglis. Pastebėjęs abejonę drožėjas patikino, kad ir šis – nedažytas. “Latvijoje kolega Gintaras Varnas drožė kūrinį iš ąžuolo, kurio kamiene daug metų išbuvo geležinė vinis. Kuo arčiau jos, tuo mediena buvo juodesnė. Kas Gintarui liko nereikalinga, parsivežiau ir pasidariau šaukštelių”, – pasakojo Danas. Ypatingi dirbiniai iš šakotos obels, nes ši mediena pasižymi subtiliais spalvų kontrastais. Tačiau, anot drožėjo, pačios gražiausios spalvos būna tik tuomet, jei obelis nudžiūva be žmogaus įsikišimo.
 
Nežino, kiek kainuoja
Prieš trejus metus Danas tapo tautodailininku. Jis, bent jau kol kas, neturi pretenzijų į  aukštą pripažinimą ir solidžias pajamas iš bendrystės su medžiu. “Dar tik mokausi. Noriu išlaikyti savitą darbų stilių, pagal kurį žmonės atpažintų autorių”, – sakė pašnekovas.
Mokosi jis ir derybų meno, be kurio tautodailės mugėse neapsieinama. “Prieš trejus metus Burbiškio dvaro tulpių šventėje rankomis drožtus šaukštus pardavinėjau po 3 Lt. Mediniais gaminiais atokiau prekiavęs vyras, išgirdęs, kiek prašau, patarė kainą patrigubinti. Mat jis už staklėmis pagamintus šaukštus tiek prašė”, – juokėsi iš pirmosios savo, prekiautojo, patirties Danas.
Dabar, kai už nugaros jau daugybė mugių, drožėjas nebenusipigina. Tačiau mielai kainą “numuša” žmogui, kuris supranta jo kūrybą, ja žavisi ir įvertina. „Dažnai tenka paaiškinti pirkėjams, kam skirtas mano gaminys, kodėl jis neįprastų formų ir kaip gali būti panaudotas”, – dėstė medžio meistras.
Kartą jį suglumino garbingo amžiaus elegantiškos ponios pastebėjimas. Į mugę Utenoje jis nusivežė iš kelmo pagamintą kėdutę, kurios sėdimojoje dalyje įdrožtas jo paties delnas ir keturios skylės pirštams. Kad kėdutę būtų galima paimti ir neštis kaip rankinę. Smalsi pirkėja ant jos atsisėdo, o atsistojusi pašmaikštavo, jog penktasis pirštas galėjęs būti statmenas… Esą tada būtų labiau patikę moterims.

Kaupia praeitį
Istorijas apie Dano neįprastą medžio pasaulį būtų galima pasakoti be galo. Tačiau pro akis nepraslydo dar vienas drožėjo “užkratas”. Tai – polinkis į medžio drožybos praeitį. Dano dirbtuvėje sukaupta senųjų medžio apdirbimo įrankių kolekcija: nuo pirmykščio žmogaus įrankio – kaulo, šimtmečius skaičiuojančio grublėto kirvuko iki dar ir dabar naudojamų kaltų, skustukų. Ypatingas eksponatas – senosios Žiobiškio medinės bažnyčios, pastatytos apie 1861 m., medinių puošmenų liekanos. Pastarąsias Danas kiek restauruos, bet neperdarinės ir nekopijuos, nes tai – prosenelių istorija ir autentika.

 

Aldona MINKEVIČIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: