Į Jerevaną sovietmečiu: zuikio kailyje, arba kodėl grįžo be džinsų
Konstantinavos kaime (Kazliškio sen.) gyvenantis Valdemaras Ražinskas daug ką turi papasakoti apie keliones autostopu. Deja, jas nuo šių dienų skiria dešimtmečiai, todėl nemažai smulkmenų išblėso, o nuotraukos dingo kartu su anapilin išėjusiu bendrakeleiviu. Tačiau liko geros emocijos.
Geneali mintis kilo prie Nemėžio
V. Ražinskas, studijuodamas vokiečių kalbą Vilniaus universitete, 1978 m., po antrojo kurso, drauge su trejais metais vyresniu pandėliečiu Vidu Ūdru, krimtusiu žurnalistikos mokslus, susiruošė autostopu pasiekti Armėnijos sostinę Jerevaną.
Mintis leistis į tolimą kelionę kilo spontaniškai. Netoli Vilniaus, prie Minsko plento, yra Nemėžio gyvenvietė. Pro ją važiuodamas Vidas tarstelėjo Valdemarui, kad iš šitos vietos važiuojama pakeleivingomis mašinomis, tada ir kilo mintis – vasarą kur nors lekiam. Iki to laiko Vidas buvo nemažai važinėjęs, buvęs Kaukaze, Vidurinėje Azijoje.
Sustojo, nes palaikė panele
Tai, kas reikalinga kelionėje, – drabužiai, patiesalai, duona, paltis lašinių – tilpo draugų kuprinėse. Pirmas „tranzas“ pavyko – iki Minsko jaunuoliai atkako lengvuoju automobiliu. Likusią dalį teko įveikti krovininių automobilių kabinose, zuikiais dardėti prekinių arba priemiestinių keleivinių traukinių vagonuose ir saugotis kontrolierių.
Kelionėje teko patirti daug nuotykių. Pasitaikydavo, kad po ilgų beprasmių „tranzavimo“ valandų vietiniai žmonės patardavo, kur geriau stabdyti automobilius.
Kokių vairuotojų pasitaikydavo? Ar prašydavo atlygio už pavėžėjimą? Pasak Valdemaro, bendraujant su vairuotojais nekildavo problemų, nes Vidas buvęs labai šnekus. Mokėti reikėjo tik kartą, kai viena ir ta pačia mašina važiavo ištisus 600 km, pakeliui sustojo pavalgyti, išsimaudyti.
Daug įvykių išblėso iš atminties, tačiau įstrigo vieno vairuotojo paaiškinimas, kad sustojo todėl, jog šviesius, ilgus plaukus auginusį Vidą palaikė panele. „Aš lankydavau karinio parengimo paskaitas, todėl nešiojau trumpus plaukus. Vidas buvo po armijos, jis galėjo plaukus augintis“, – paaiškino Valdemaras.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Liuks, Valdai!