Šią savaitę rašydama, kad savivaldybėje kuriamas Kultūros ir komunikacijos skyrius suklydau. Mat skyriaus pavadinimas, kaip buvau labai greit pataisyta, prasideda „Komunikacija“, o ne „kultūra“. Naivu galvoti priešingai. Nors, kita vertus, kaip komunikuoti – bendrauti – be kultūros. Pirmiau, višta ar kiaušinis?
Kad kultūra – fikcija, prikergta prie ko nors, arba toks nebūtinas „perteklinis dalykas“, ne duona kasdienė, valdžia tiesiai pasakė, kai pirmiausia uždarė galerijas ir muziejus. „Prekybos centras, o ne muziejus dabar karalius.“ Lyg savaime suprantama. Muziejuose – mokslo žmonės, inteligentai, prie archyvų palinkę. Ne antivakseriai, kuriuos dusina kaukės, į mitingus nesirinks. Tačiau profesinė asociacija sureagavo, ir po pašymų žadama leisti muziejams „šiek tiek būti gyviems“. Su reikalavimais „valdyt žmonių srautus“.
Valdyt du žmones tūkstančių kvadratinių metrų plote? Tie įsakymai, kuriuos valdžios smegenys paskelbia pavargusios po daugiaaukščių svarstymų, galėtų nugulti absurdo dramoje. Ar „Maximos“ maišelio dugne. Savimylos kapitono, laivui skęstant, lėtai geriančio kavą ir gurmaniškai knibinėjančio būsimų ministrų smegenis, puodelyje. Arba būti iššauti į orą. Jais prekiaujantiems – išimtis, nes… artėja Kalėdos ir, aišku, norima švęsti su fejerverkais.
Tuo tarpu muziejai, toks įtarimas, kad priverstinai taikydamiesi prie daugumos poreikių, tampa bastionais, kur apgyvendinami Kalėdų seniai ir visa su tuo susijusi popsinė atributika. Ji imituoja kultūrą ir kaip pigi pudra maskuoja tikrąjį veidą, makiažo perteklius su besaikiais papuošimais skandina esmę to, dėl ko muziejai sukurti.
„Didžiausias dvaro turtas buvo vaizduojamojo meno kolekcija, iš kurios reikėtų išskirti tapybą. Žinoma, kad Rokiškyje buvo Ticiano, Tjepolo, Negrrutti, Bassano, Karavadžo, Hamiltono, Rubenso ir kitų pasaulinio lygio dailininkų darbai“, – tokia informacija muziejaus puslapiuose nelydima daugybės „laikų“, praslysta beveik nematoma. Vaiko piešinys, kalėdinis atvirukas iš muziejaus konkurso sulauks daugiau dėmesio. Ir ne vaikas ar atvirukas čia dėtas. Vadinamoji „kultūrinė politika“, kai mažų miestų muziejai verčiami kažkuo panašiu į kaimo bendruomenės namus, vienintelį kaimo kultūros židinį, mišrainę, kur tinka viskas – ir atvirukų konkursai, ir Kalėdų Senis, ir sūris, ir ralis. O beprasmės diskusijos dėl „Kalėdų rezidencijos“ Rokiškyje jau keleri metai išvis buvo tapusios svarbiau nei Tyzehauzų palikimas.
Svarbiau už visa tai, kuo Rokiškis realiai garsus kultūriškai, ką akcentuoja čia viešinčios garsios asmenybės – menotyrininkai, dailininkai, medžio drožėjai, teatralai, istorikai, muzikantai. Visa tai ir saugoma tamsiose muziejų saugyklose. Ten, senuose dokumentuose, fotografijose, knygose, paveiksluose, audinių klostėse, šešioliktojo amžiaus medinėse skulptūrėlėse, – šaknys ir gijos, ir daug dar neatkastų sluoksnių.
O kol kas viena iš svarbiausių gruodžio temų, maldų ir mantrų – kokia eglė gražesnė?
Pernai tokiu metu keliaudama po Europą atkreipiau dėmesį – nėra tokios besąlygiškos kalėdiniu laikotarpiu prabundančios meilės puošmenoms. Kuklūs raudoni bumbulai, ir jokio pertekliaus. Tik nuo Lenkijos patenki į amžiną šventę. Šiemet tas perteklinis džiaugsmas, žinant, kas dedasi už ligoninių sienų, tas noras linksmintis kitų sveikatos kaina veikia kitaip. Erzina.
Ne visus, žinoma.
