Gamta prisiminė, kad dabar žiema. Seniai matyta, todėl pasiilgta. Taip smarkiai pasiilgta, kad bemaž neatsirado burnojančių dėl nevalyto keliuko ar neužsivedančio automobilio. Feisbukuose pažiro nuotraukų su snieguotais vaizdais, šmėstelėjo vienas kitas nedrąsus skelbimas apie parduodamas slides arba pačiūžas. Dieve mano, kaip seniai matyti tokie skelbimai! Kartu su šaltuku senatvės pensininkai gavo padidintas pensijas. SODRA suskaičiavo: vidutinė padidėjo 38 eurais. Jų išnešiotojos juokavo: „Krepšiai nepasunkėjo, bile tik žmonėms geriau.“ Kelis pirštus užlenkėte, skaičiuodami pozityvius dalykus? Žinoma, to pozityvo yra kur kas daugiau.
Tačiau dar prieš šalčius į naminių sparnuočių būrį įčiuožė paukščių gripas. Dėkui Aukščiausiajam, ne pas mus, o pas kauniečius. Na taip, ne mano, o kaimyno tvartas dega, todėl neverta panikuoti. „Svarbiausia – atsakomybė ir sąmoningumas“, – sako Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Rokiškio skyriaus vadovas, paklaustas apie tautiečių charakterio ypatumus – atokiau gyvenantieji gali sumąstyti nuslėpti, kad nugaišo jų paukštukai. Nes kam tos problemos? Sulėks VMVT „varnai“, ištirs, nustatę paukščių gripą dezinfekuos, uždraus, plačiai ištrimituos, iškedens plunksneles visiems, kurie 3 km spinduliu patenka į tą zoną. Klius ir įsikūrusiems 10 km spinduliu. Ar ne geriau patylėti, kad nė šuo nesulotų? „Svarbiausia – atsakomybė ir sąmoningumas.“ Taip, nereikia net spėlioti, kas nutiktų, jei mažais žingsniukais tas gripas atitipentų iki vienintelio mūsų rajone pramoninio paukštyno. Na ir kas, kad pagal dydį vokiečiai jį laikytų šeimos ūkiu… Mums, vietiniams, jis svarbus ir reikalingas. Ten dirbantiems irgi vienintelis, svarbus.
Tačiau po kurio laiko šunys suloti, katės sukniaukti, šeškai pasmardinti orą, o jų šeimininkai sustaugti gali visai kitu reikalu, mat Seime kelią skinasi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos. Gali būti, kad nuo gegužės 1-osios bus įteisintas privalomas šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschemomis ir jų registravimas. Kitaip tariant, už šeimininkų pinigus visus sučipuos ir suskaičiuos (kad keltų mažiau galvosūkių, kai kuriuos papildomai iškastruos arba sterilizuos). Bus mažiau (o gal visai nebeliks?) valkataujančių ir šiaip besibastančių. Dalis veterinarijos gydytojų mįslingai šypsosi. Ne dėl suženklinimo, o dėl užsibrėžtų terminų, nes prie visuotinio ženklinimo ketinama pereiti per… keturis mėnesius. Belgijoje tai užtruko 8 metus. Jeigu suženklintas augintinis atsives palikuonių, jie taip pat turės būti suženklinami. Va šioje vietoje ir stabtelėkime, nes pasigirdo šeimininkų staugimas, – jie pagalvojo apie piniginę ir terminus. Praėjusio amžiaus (kaip skamba!) paskutiniame dešimtmetyje irgi buvo užsibrėžta greitai, vos per keletą mėnesių, suregistruoti visus seniūnijų šunis ir kates bei išduoti… pasus. Katės neregistravau, nes ji vaikščiojo, kur norėjo, paso niekas neprašinėjo, o su vilkšuniais kitaip… Jie seniai iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus, bet pasus pasilikau. Dėl istorijos. Jų niekam taip ir neprireikė. Pasus išdavusi darbuotoja tuomet paporino, kad tokių „dokumentuotų“ visoje seniūnijoje tėra 9 ar 10. Labai iškalbingi skaičiai, ar ne? Ar neužbuksuos ir šiųmetinis siekis suženklinti? Pavojus yra, nes kalba eina apie pinigus ir labai trumpus terminus.
Sakote, kol kas tai neįdomu, nes neaktualu (žinoma, išskyrus tuos, kurie rūpinasi išmestais ir pasimetusiais gyvūnais)? Būkite budrūs… Budrūs, kaip obeliečiai, kovojantys dėl galimybės praustis pirtyje. Pasak tremtį išgyvenusios vienos obelietės, Sibire ji buvo kilnojama iš kaimo į kaimą. Gyveno keturiose vietose. Net ten prausimasis pirtyje buvo privalomas. Nori ar nenori, niekas tavęs neklausdavo. Obeliečių pageidavimas suprantamas, tačiau „karšto garo buhalterijoje“ nesusiveda išlaidų ir pajamų skaičiukai. Bet ir pelno iš dabartinės pirties tikėtis nelogiška. Ko gero, šie metai jiems bus sunkiausi, nes teks susitarti ir nutarti, kokiais būdais gelbės pirtį.
Toks pat iššūkis – sutarti – po savaitės laukia rajono tarybos narių. Jie turės priimti sprendimą dėl krašto garbės piliečių vardų suteikimo dviem rokiškėnams. Gal sutars ir nutars… Internete po straipsnio anonso komentatoriai nesutarė ir šėlo, smaginosi (ne visi), skaičiuodami pretendentų „nuodėmes“, tarsi patiems virš galvos spindėtų šventųjų aureolės. Kai kurie komentarai balansuoja ant slidžios žodžio laisvės ir įžeidinėjimų ribos. Realybėje lygybės ženklas tarp jų nededamas. Svarbiausia – atsakomybė ir sąmoningumas, ar ne?
