Dėl laiko skirtumo paskaitos vyks vakarais
Ką daryti, kad menas rastų kelią pas žmogų, o šis jį priimtų? Kaip meną priima ir supranta skirtingų tautų, valstybių, išsilavinimo žmonės? „Promoting social change through arts“ – tokios IVLP (International Visitor Leadership Program) stažuotės pasiūlymą iš JAV valstybės departamento gavo I. Matelienė.
„Visą spalio mėnesį dėl laiko skirtumo vakarais vyksiančios paskaitos kartu su kolegomis iš dvidešimties pasaulio šalių duos žinių, vertingų pažinčių ir leis palyginti Rokiškio ir kitų miestų kultūrinį gyvenimą“, – sako I. Matelienė.
…tiems jautresniems ir imlesniems menui
– Kaip patekai į šią stažuotę?
– Dalyvauti programoje patvirtintas vienas dalyvis iš Lietuvos. Mane rekomendavo JAV ambasados Vilniuje kultūros atašė Meghana Lucket po mūsų pažinties ir pokalbio apie Rokiškio kultūrą. Paraišką šiai stažuotei pildžiau dar 2019 metų rudenį ir labai laukiau gerosios žinios. Deja, dėl pandemijos apribojimų stažuočių programa vyksta nuotoliniu būdu.
Spalio 1-ąją stažuotės dalyviai susitiko pirmą kartą techniniam bandymui. Savo sveikinimo kalboje programos kuratorė Vašingtone prasitarė, koks įdomus jai būna pirmasis susitikimas. Iki jo susirašinėjama, derinamos detalės, interesų laukas. „Nejučiomis imame vieni kitus įsivaizduoti, o tada užsidega zoom‘o ekranas ir „people come alive“ (liet. – žmonės atgyja) – prasitaria kuratorė.
– Koks buvo pirmasis susitikimas?
– Jau pirmajame susitikime mačiau dalyvių skirtumus. Europiečiai elgiasi santūriai, klausia apie konkrečius programos pasiūlymus. Žmonės iš Afrikos – labai emocingi, jiems viskas įdomu. Po paskaitų sutarėme pasilikti neformaliems pokalbiams. Manau, išgirsiu įvairiausių patirčių ir gyvenimiškų situacijų. Bet jau šiandien mintyse dėkoju Rokiškio kilmingoms šeimoms už kultūrinį pagrindą, nuo kurio galime atsispirti. Mums nereikia kurti kultūros ant smėlio iš vandenyno kriauklelių. Mes jau turime teatrą, dailę, liaudies meną, rašytojus ir poetus – tik imkim.
Irena, prisijungusi iš Kazliškio, kur gyvena. Susitikimai
vyksta tik vakarais dėl laiko skirtumų.
– Tai visgi kokią įtaką (nors paskaitos dar tik prasidėjo) menas turi socialiniams pokyčiams?
– Pastaruoju metu daug bendrauju su rajono bendruomenėmis ir, prisipažinsiu, liūdna girdėti, kaip džiaugsmo surogatai (profesorės V. Daujotytės terminas apie linksmybių kultūrą) išstumia meninę saviraišką ir apskritai norą domėtis menu. Kodėl surogatai? Nes tai – menkas, trumpalaikis džiaugsmas. Tokie linksmybių renginiai nieko žmoguje nepajudina, išskyrus rankas ir kojas, kuriomis išreiškiamas momentinis hormono dopamino antplūdis. Po to kas? Dar nesutikau tokio, kuris po „popsinio“ koncerto užsinorėtų pats parašyti dainą ar sukauptą džiaugsmą lietų teptuku drobėje. O geras menas, gera kultūra tokį poveikį turi!
– Bet juk iki jo – gero meno – reikia kažkaip prieiti, ateiti, prisikasti, nors daugeliui tai kaip ir ne pakeliui…
– Neturiu iliuzijų, kad visi atsigręš į taurųjį meną. Žmonių auklėjimas, gabumai ir smalsumas labai skiriasi. Ką galiu padaryti, tai rūpintis, kad tiems jautresniems ir imlesniems menui pasiūla išliktų pakankamai didelė ir jie turėtų sąlygas savo meninei saviraiškai. Apie tas sąlygas ir tikiuosi pasimokyti stažuotėje. Lapkričio pabaigoje mokymosi rezultatu pasidalinsiu su rajono kultūros žmonėmis mūsų tradicinėje metodinėje dienoje.
– Kaip suprantu, įstrigai nuotolinėse paskaitose, užuot skridusi į Ameriką?
– Ar neliūdna dėl nepamatytos Amerikos? Apie svajonių kraštą Ameriką iš savo vyro jau tiek prisiklausiau, kad… Juokauju. Žinoma, truputį liūdna. Mano toks būdas – mokausi ne ausimis, o kinestetiškai. Man reikia pakalbinti, nuotaikas pajausti, fotografijose užfiksuoti tik man svarbias smulkmenas. Dėl to nuotolinė stažuotė – tarytum pusė galimo efekto. Bet ambasados darbuotojai patarė neprarasti vilties, kad vizitai atsinaujins, ir internetu matytas organizacijas bei žmones pamatysiu realybėje.
