Teklinės kaime (Juodupės sen.) gyvenanti Vera Kažemėkienė jau daugiau nei dvidešimt metų beginklę lietuvių kovą ir vėlesnius įvykius tapatina su beprasme sūnaus netektimi… Moteris su kartėliu kassyk prisimena tuometinės Aukščiausiosios Tarybos politikų viešai paskelbtą raginimą lietuviams, atliekantiems karinę tarnybą sovietinėje armijoje, bėgti namo – į laisvą Lietuvą… „Jei ne tie jų žodžiai, gal tebeturėčiau sūnų…” – per tiek metų susikaupusių ašarų sulaikyti nepajėgė motina…
Kaip ir visi to meto jaunuoliai, taip ir Veros sūnus Virginijus, sulaukęs 18-os, 1989-aisiais buvo pakviestas atlikti privalomos karinės tarnybos sovietų armijoje. „Paskyrimą gavo į Krymą, Eupatorijos sritį. Kaip ir dera, suruošėme išleistuves, sukvietėme draugus. Atėjo ir mergina, su kuria jis draugavo. Širdy – jokios blogos nuojautos, jokio kartėlio, tik susitaikymas su kelerius metus truksiančiu išsiskyrimu”, – pasakojo V. Kažemėkienė ir užsiminė apie Virginijaus simpatijos jai papasakotą prieš išleistuves į armiją regėtą sapną, kuriame josios sūnus neatsisukdamas brenda į vandenį ir… nebeišnyra…
Išsamiau – šeštadienio GR.
Agnė Mackuvienė





































