Lietuviams įsimintiną dieną – vasario 16-ąją – prieš septyniasdešimt metų kamajiškių kalvio Antano Latvėno ir jo žmonos Anelės šeimoje pasaulį išvydęs sūnus buvo pavadintas simboliniu Gintauto vardu (nuo žodžių „ginti tautą”). Tuometinę Sovietų Sąjungą skersai išilgai išmaišęs, Skandinaviją ir daugybę Europos šalių apkeliavęs, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje pabuvojęs rokiškėnas Gintautas Latvėnas, rytoj švęsiantis garbingą savo jubiliejų, sako savo namų, Lietuvos, neiškeistų nė į jokį kitą pasaulio kampelį, koks egzotiškas, koks turtingas jis bebūtų…
Bunkeryje…
Gintauto, gimusio besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, gyvenimo istorija, kaip jis pats sakė, vargu ar sutilptų į storiausią knygą. Amatą išmanančio, miestelyje visų gerbiamo kalvio sūnui likimas žadėjo viskuo aprūpintą gyvenimą, tačiau besiritanti karo banga ir laikmetis darė savo. „Ne sykį mama yra pasakojusi apie pirmuosius mano gyvenimo metus, kada visa šeima, palikusi namus, slapstėsi pamiškėje išsikastame bunkeryje. Pritrūkus pieno, tėvas išsiropštė iš bunkerio ieškoti karvės, kuri per karą buvo palaida, o grįžo peršauta ausimi…” – pasakojo pašnekovas. Pasak jo, gyvenimas nelepino ir vėliau, po karo: kaip ir visiems to meto vaikams, jam teko rymoti ilgose eilėse prie duonos, anksti kibti į įvairius ūkio ir namų ruošos darbus.
Ginkluota vaikystė
ir draugo netektis
„Tačiau mano vaikystė, kaip ir visais laikais, bėgo sau, o karas ir jo atgarsiai – sau… Iki šiol pamenu, kaip mes, vaikai, prisiklausę visokiausių istorijų, apsiginklavę laukuose rastais vokiškais ir rusiškais šaudmenimis, bėgdavome žaisti į bunkerius, drauge kūrėme savo karinius „kodeksus”, pagal kuriuos draugam nusižengus tekdavo suvalgyti saują žemių ir t. t.”, – pasakojo G. Latvėnas. Jis paminėjo ir visam gyvenimui atmintin įsirėžusią vaikystės draugo netektį. Šis, pamatęs besivoliojančią traktoriaus išartą granatą, sugalvojo nuo jos nupurtyti žemes. „Išgirdau tik didelį „bum”… Nusekęs paskui garso pusėn pasileidusius žmones pamačiau dar gyvą, tačiau skeveldrinės granatos stipriai sužalotą savo draugą, šalia – šoko ištiktus jo tėvus, karštligiškai bandančius nosinėmis „užkimšti” sužeistojo galvoje žiojėjančią žaizdą… Dar vežė nelaimėlį į Rokiškį, bet kur tau, jau buvo vėlu…” – savo, tada dar nė nelankiusio mokyklos, skaudžiais prisiminimais pasidalino rokiškėnas.
Nelengvą kasdienybę
„skiesdavo” išdaigos
Kamajuose, kur kitapus kapinių Gintauto tėvas, senelis ir dėdė turėjo kalvę, prabėgo dalis pašnekovo vaikystės. „Mums, vaikams, būdavo įdomu stebėti, kaip tėvas kausto arklius, taiso vežimus. Tėvas buvo savotiškas kaimelio šviesulys: pirmasis savo namuose įsivedė vandentiekį ir elektrą. Tai kas, kad buvo „išėjęs” vos keturias klases”, – šypteli Gintautas ir prisiminimais žingsniuoja laiku tolyn, į Panemunėlį, kur jo šeima persikėlė tėvui ten gavus darbą. „Visada gyvenome ūkiškai: laikėme karves, paršus, vištas. Nesmagiausia man, paaugliui, būdavo tada, kai pristigus šieno tekdavo į skudurą susivynioti dalgį ir autobusu važiuoti pas Latvijoje gyvenusias gimines šienauti griovių. Kažkaip sarmata būdavo… Visa laimė, turėdavau draugų, kurie padėdavo”, – sako Gintautas ir kur buvęs, kur nebuvęs, mintimis grįžta į išdaigų kupinus metus. „Pamenu, kaip išsiprašę iš pamokos į tualetą, su draugais į turimus ginklus prisiskutom nuo degtukų sieros ir visi sutartinai šovėm į šalimais stovėjusių trijų tualetų duris. Bėda ta, kad negirdėjom, jog viename jų sėdėjo direktorienė… Ot, gavom pylos… direktoriui pamelavę, kad šautuvus išmetėm į išvietę, dar turėjom eiti jų ieškoti ilgomis kartimis… Tik po kurio laiko išaiškėjo, kad mes, norėdami išsaugoti šautuvus, tąkart juos paslėpėme mokyklos antrajame aukšte gyvenusio direktoriaus namuose, ant „pečiaus”, – juokėsi pašnekovas.
Dirbo, grojo, šoko, keliavo…
Vėliau, kai Gintauto tėvas gavo darbą Rokiškyje besikuriančioje naftos bazėje, šeima persikraustė gyventi į miestą. „Kai buvau 16-17 metų sulaukėme žinios apie darbe per nelaimingą atsitikimą žuvusį tėvą. Turėjau vyresniąją seserį, besiruošiančią išvažiuoti studijuoti, ir du jaunesnius brolius. Taip susiklosčius aplinkybėms, teko šeimoje atstoti tėvą. Mokslus tęsiau vakarinėje mokykloje, dirbau pagalbiniu kūriku minėtoje naftos bazėje, padėjau motinai tvarkytis namuose”, – sakė G. Latvėnas. Vėliau jis perėjo dirbti į tuometinį autotransporto kombinatą, po to – į autokelių valdybą. „Dirbau normuotoju, techniku, meistru. Per išdirbtus 46 metus teko imtis įvairiausių darbų”, – sakė pašnekovas ir prasitarė apie vieną savo savybę – negalėjimą ilgai nustygti vienoje vietoje. „Norint laiko užtenka viskam. Aš suspėdavau ir dirbti, ir armonika orkestre groti, ir pramoginius bei tautinius šokius lankyti, ir daugybę šalių apkeliauti”, – sakė Gintautas. Paprašytas išvardinti aplankytus kraštus, nuoširdžiai vardino: „Skersai išilgai išmaišyta visa tuometinė Sovietų Sąjunga, Suomija, Švedija, Liuksemburgas, San Marinas, Prancūzija, Egiptas, Turkija, Vatikanas, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada…” Galiausiai numojo ranka sakydamas, kad visų neišvardinsiąs…
Veiklos netrūksta
ir sulaukus 70-ies
Daugiau nei keturis dešimtmečius savo džiaugsmais, rūpesčiais ir planais Gintautas dalinasi su žmona Danute, kilusia iš Marijampolės. Po ketverių draugystės metų būsimai žmonai jis romantiškai pasipiršo tuometiniame „Voveraitės” restorane prie Vyžuonos ežero. Kartu jie užaugino sūnų Arūną ir dukrą Ingą. „Dukra įsikūrė Kaune, o sūnus savo laimę rado Jungtinėse Amerikos Valstijose”, – pasakojo Gintautas.
Pašnekovas, paklaustas, ką veikia ir kuo užsiima dabar, kai rytais nebereikia anksti keltis į darbą, kai vaikai sukūrę savus gyvenimus, juokdamasis atsakė: „Patikėkit, veiklos tikrai netrūksta: tryliktus metus pirmininkauju daugiabučių namų bendrijai „Berželis”. Šiuo metu galvoje sukasi daugybė klausimų, susijusių su daugiabučių renovacija. Nekantriai laukiu vasaros, kada vėl su žmona galėsime pasinerti į širdžiai mielus sodo darbus.” O kaip jam, sulaukusiam 70-ies, pavyksta išlikti tokiam gyvybingam? Gintautas tik šyptelėjo: įtakos, matyt, turi ir kiekvieną rytą apsiprausimas šaltu vandeniu, ir maždaug valandos rytinė mankšta bei pastangos gyventi sveikai. „Tam, kad nuėjęs 70-ies metų gyvenimo kelią galėtum sau pasakyti, jog gyvenai įdomiai, turi niekada sau neleisti nuobodžiauti”, – juokėsi rytoj savo jubiliejų minėsiantis Gintautas ir visiems savo bendraamžiams patarė nepamiršti judėti…
Agnė Mackuvienė






































