Neslūgstanti mūsų tautiečių emigracija į svečias šalis bumerangu grįžta įvairiais aspektais: geresnio gyvenimo užjūriuos ieškoti traukiantys žmonės dažnai tik paskutinę akimirką prisimena “nesvarbią smulkmeną” – kad užmiršo pasirūpinti ilgus metus mylėto augintinio ateitimi… Paprastai tokiais atvejais griebiamasi “lengviausio” varianto – nebereikalingas gyvūnas tiesiog paleidžiamas į laisvę jį nuvežus į mišką ar kur nors į atokesnį kaimą… Panašiais būdais augintinių atsikrato ir jų prižiūrėti nebenorintys ir tariamai juos “išaugę” žmonės. Todėl valkataujantys, apleisti, o kartais net ir šeimininko patirtą smurtą patyrę šunys bei katės nebestebina ne tik kaimų, bet ir miesto gyventojų… Vieni juos uja iš kiemo ir sutikę kelyje bando aplenkti iš tolo, kiti – atvirkščiai, bando šiuos niekam nebereikalingus gyvus padarus globoti parūpindami jiems šiltą guolį ar lėkštelę pieno nors ir po gyvenamo daugiabučio kaimynų langais… Ką apie vienus ir kitus galvojate Jūs, mieli „Gimtojo…” skaitytojai? Kokią humaniškiausią išeitį galėtumėte pasiūlyti augintinio prižiūrėti nebenorintiems kaimynams? Kaip reikėtų kovoti su žmonių nesąmoningumu?
Agnė Mackuvienė






































