- Tikros Kalėdų eglutės naudingos aplinkai. Kol auga, jos palaiko gyvybę, sugerdamos anglies dioksidą ir kitas dujas bei išskirdamos šviežią deguonį, taip pat suteikia prieglobstį laukinei gamtai.
- Tikros eglutės yra perdirbamos. Jos biologiškai skaidžios, vadinasi, jas galima lengvai panaudoti pakartotinai arba perdirbti mulčiavimui ir kitiems tikslams.
- Beveik 90 proc. dirbtinių eglučių yra siunčiamos visam pasauliui iš Kinijos, todėl didėja anglies dvideginio išmetimas ir ištekliai. O dėl medžiagos, iš kurios jie pagaminti, dauguma dirbtinių medžių nėra perdirbami ir patenka į vietinius sąvartynus.
- Jei renkatės netikrą eglutę, svarbiausia ilgai naudoti. „Carbon Trust“ duomenimis, 2 metrų dirbtinio medžio anglies pėdsakas yra apie 40 kg. Tad jūs netikrą eglutę turite panaudoti bent jau 10 kartų, kad ji paliktų mažesnį anglies pėdsaką nei tikras medis. Deja, dauguma dirbtinių eglučių naudojamos vidutiniškai keturis kartus.
– Kalėdinė eglė. Plastikinė ar natūrali? Kur ją dedate po švenčių?
Kamilė: – Esu turėjusi ir plastikinę, ir natūralią. Pastaruosius keletą metų puošiu natūralią, nes plastikinė nebekelia kalėdinės nuotaikos ir nebesuteikia to nepaprasto gyvos eglės kvapo. Po Kalėdų eglutę pristatau į medelių surinkimo vietą, pati nedeginu. O plastikinę vis dar turiu, neišmetu, ji neprastos būklės, todėl, tikiu, ateityje dar panaudosiu.
Pernai gaminau eglę savo namams iš šakų. Kiekvienais metais miškininkai nemokamai dalija eglių šakas. Prisirinkau ir dideliame vazone sukūriau šakų kompoziciją, primenančią eglutę. Buvo labai įdomus, kūrybingas momentas, o namuose tvyrojo nuostabus Kalėdų ir natūralių eglių šakų kvapas. Neišleidau pinigų, nenukirtau eglės, o panaudojau jau nukirstas ir utilizuoti skirtas šakas. Jausmas buvo labai geras!
Ieva: – Pastaruosius dvejus metus pirkau tikrą eglutę vazone, bet nepasiteisino, neišgyveno, todėl šiemet galvoju įsigyti dirbtinę, tokia tarnaus ne vienerius metus ir nebus taip gaila dėl byrančių spyglių.
Aldona: – Mišku kvepianti eglutė! Ne sidabrinė, ne maumedis. Pati gražiausia auganti miške, pakelėje, simbolizuojanti gyvybę vasarą ir žiemą, primenanti vaikystę. Dirbtinė man „kvepia“ ne Kalėdomis, o komercija ir miesčioniškumu. Pragmatiškai žiūrint – taip, plastikinė puošmena ilgalaikė. Ištraukei iš dėžės, nuvalei dulkes ir papuošei. Patogu, bet nėra gyvasties, vien kičas. Apskritai nemėgstu plastiko, jeigu tik įmanoma jo išvengti. Kai ateina laikas nupuošti eglę, atiduoti, kad sukūrentų miesto katilinėje, visada būna gaila. Juk per kelis dešimtmečius iš jos būtų užaugęs medis.
Lina: – Norisi natūralios, ji spinduliuoja šventinę nuotaiką. Iš vaikystės atsimenu laukimą, kol į namus atkeliaus žaliaskarė, kai iš spintos trauksime dėžutę su įvairiais žaisliukais ir jais dabinsime. Pasirinkimas galbūt nulemtas prisiminimų, iš vaikystės turime išsaugoję ir keletą žaisliukų. Turėjome ir dirbtinę eglę, tačiau, tiesiais šviesiai tariant, ji niekada nepakeis natūralios, bent jau man. Natūralių turėjome įvairių: ir kirstų, ir vazonuose augintų. Kokia eglė – toks ir jos likimas. Kirstą išnešame į lauką ir uždengiame kokį augalą, jei gerai išsilaikė, pastatome prie kitų medelių, pakabiname paukščių lesalo burbulų ir iki pavasario džiaugiamės paukščiukais prieš langus, po to supjauname, mažos šakos keliauja į kompostą, didesnės malkoms. Jei eglutė vazone (tokias paskutiniais metais renkamės), pamažu pratiname prie lauko ir, kai jau įmanoma, pasodiname kaime. Kaime pas močiutę Veroniką laikomės senos tradicijos: Kūčių dieną mes, jaunimas (anksčiau su dėde), einame į savo mišką, brendame per sniegą ir ieškome gražios eglutės arba šakos, ją parsinešę puošiame. Vieni ruošia maistą, o mūsų pareiga – surasti ir papuošti eglutę, Kūčių stalą apdengti balta staltiese, paskleisti šieno. Šią tradiciją mes jau perduodame ir savo vaikams. Šios emocijos ir to šventinio kvapo neįmanoma nupasakoti, bet mes visi jį jaučiame. Žaisliukai, kuriais dabiname kaime eglę ar jos šaką, metų metus tie patys, girliandos tos pačios. Nesinori nieko keisti. Keletą metų patys gaminom žaisliukų, tačiau „veteranai“ turi išlikti.
– Kuris pasirinkimas labiau ekologiškas?
Kamilė: – Ir vienas, ir kitas turi pliusų ir minusų. Plastikas ir ekologija nėra suderinami – tokiose eglėse yra gamtai kenksmingų medžiagų, jų gamybos procesas ilgas ir teršiantis aplinką. Tačiau tokia eglė yra ilgaamžė. Manau, ji, tvarkingai prižiūrima ir sandėliuojama, gali tarnauti daugybę metų. Gyva eglutė perkama kiekvienais metais, reikalauja daug priežiūros ir resursų augimo metu, tačiau tvarkingai utilizavę ar persodinę ją savo kieme didelės žalos gamtai turbūt nesukeliame. Gyva eglė – ekologiškesnis pasirinkimas.
Ieva: – Turbūt geriausia puošti gyvą eglę lauke. Kol dukra mažytė, man šis variantas netinka. Mano tėvai eglę puošdavo, kol buvome maži. Dabar jie renkasi eglės šakų, tai tikrai ekologiška. Vis dėlto dirbtinės eglutės, tarnaujančios daug metų, turbūt taip pat gera išeitis.
Aldona: – Apie plastiko ir kitų dešimtmečiais neyrančių medžiagų, naudojamų puošmenoms, žalą nebesinori nė priminti. Palaikau ilgalaikę miškininkų iniciatyvą likus kelioms dienoms iki švenčių dovanoti gyventojams eglių šakų. Tai labai šilta miško augintojų ir žmonių bendrystė.
Kalėdos ir eglučių puošybos vajus tapo viena didele komercija. Brangių augalų auginimas Kalėdoms, visžalių importas, įmantriausių puošybos elementų reklama ir skatinamos gražiausių eglių, vitrinų puošybos lenktynės paskandina šv .Kalėdų esmę. O juk svarbiausia – šeimos artumas, jaukumas, atjauta, dosnumas stokojančiam.
Lina: – Šiuo klausimu konkretaus atsakymo neturiu, nes abu pasirinkimai turi ir pliusų, ir minusų. Manau, pirkdami prekes ir jas dėdami į atskirus plastikinius maišelius turėtume galvoti apie ekologiją, o eglutės pasirinkimas gal labiau gyvenimo aplinkybių padiktuotas sprendimas. Kadangi pati esu sodinusi mišką, ir eglutes, ir berželius, ir pušis, ir kitus medelius, manau, namuose turėdama natūralią kalėdinę eglutę išlaikau balansą. O tie, kas renkasi dirbtines, žinoma, jei jas ir naudoja keletą metų, o ne kasmet vis kitą, taip pat prisideda prie ekologijos ir puoselėja miškus.
– Kaip puošiate savo eglę? Ar kasmet perkate naujų žaisliukų? O gal naudojate vis tuos pačius?
Kamilė: – Nejaučiu poreikio kasmet pirkti naujų žaisliukų, stengiuosi naudoti tuos pačius. Kalėdų eglutė puošiama kartą per metus, o po metų seni žaisliukai atrodo lyg nauji.
Ieva: – Kasmet naujų neperku, turime kalėdinių žaisliukų dėžę, ten randame visko, ko reikia. Kartais „paslystu“ pamačiusi kokį labai gražų papuošimą. Man labai patinka natūralumas, todėl stengiuosi rasti laiko susidžiovinti pjaustytus apelsinus – ir kvepia, ir puošia.
Aldona: – Turiu stiklinių žaisliukų, kuriems jau 30–50 metų. Ir labai saugau. Kasmet vieną du stiklinius ar medinius nusiperku, nes, būna, kabinant ant šakų vienas kitas… pabėga ir dūžta. Bet mano namai tikrai negalėtų puošyba konkuruoti dėl kalėdinės pasakos. Stengiuosi kukliai, bet jaukiai… Jei visko daug prikarstysi – nebesimatys pačios eglutės, kuri gražesnė už gražiausią puošmeną. Nostalgiškai prisimenu vaikystę, kai Kūčių dieną mama kepdavo Kalėdų pyragus, o mes, vaikai, su tėčiu eidavome į nuosavą mišką rinkti eglutės. Kabindavome vaško žvakutes, kelis saldainius ir pačių pasigamintus popierinius ar šiaudinius žaisliukus, nes stiklinių turėjome labai mažai. Eglutė, Kūčių vakaro laukimas ir pats vakaras būdavo labai paslaptingas ir jaukus.
Lina: – Eglutę namuose puošiame kasmet vis kitaip, turime sukaupę daug įvairių žaisliukų, juos peržiūrime, pasirenkame ko norime ir puošiame. Aišku, įsigyjame ir kažką naujo arba pasigaminame savomis rankomis. Tikrai kasmet neperkame viso komplekto naujų kalėdinių žaisliukų. Dažniausiai tenka keisti eglutės viršūnę, nes ji labai trapi.
– Ar neatrodo, kad perteklinis ruošimasis, puošimasis didžiausioms metų šventėms praranda populiarumą? Gal žmonės pradeda atsisukti į tvaresnį gyvenimo būdą?
Kamilė: – Neatrodo, kad prarastų populiarumą, tačiau galbūt vis daugiau žmonių ieško tvaresnių sprendimų, žaisliukus gamina patys, renkasi minimalistinius puošimo būdus ir nebesileidžia kartu su pompastikos banga. Visi variantai gerai, kiekvienas puoškim taip, kaip patinka, svarbiausia, nepamirškim pirkti atsakingai ir nebijokim kuo ilgiau naudoti tų pačių dekoro elementų. Juk tais pačiais žaisliukais ir lemputėmis galime kurti skirtingas kombinacijas ir atrasti jiems naujas vietas.
Ieva: – Mano dukra pernai matė tris Kalėdų Senelius, nė vienas nebuvo „tyčia“ pakviestas, tiesiog pasirodė renginiuose, prekybos centruose. Kai žmogų per mėnesį matai tris kartus, nebe taip ir lauki, kad ateitų dar kartą. Taip pat ir mums, suaugusiems, du mėnesius žiūri į kalėdines prekes ir nebe taip jų nori. Karantinas ir bendras visuomenės sąmoningumas prie to prisidėjo. Visi labiau norime kokybės nei kiekio. Mes su šeima keletą metų iš eilės stengiamės kažką kartu nuveikti, vietoj dovanų smagiai pabūnam kartu ir visi turim mažiau kalėdinių puodelių.
Aldona: – Nemanau, kad pagreitis lenktyniauti dėl kalėdinės puošybos menksta. Juk jau dabar, nors miestų eglės dar neįžiebtos, vyksta gražiausios–baisiausios eglės lenktynės internete, televizijų žiniose eglės – irgi viena SVARBIAUSIŲ naujienų, užgožiančių visuomenės gyvenimui kur kas reikšmingesnius dalykus.
Prekybininkų esame įpratinti, kad Kalėdos prasideda iš karto po Vėlinių. Viena vertus – gražu, žmonės džiaugiasi, gera nuotaika. O kai nuotaika gera ir visur šviečia, žiba – suminkštėja širdis plačiau atverti piniginę. Įvaldytas prekybininkų triukas tikrai veikia, svarbu pirkėjui nepamesti galvos.
Labai džiaugiuosi, kad Rokiškis stipriai nesusirgo metalinių ir kitokių konstrukcijų miesto eglių kūryba, nors užkrato buvo. Nenoriu prisiminti iš virvių, lentelių sukonstruotų Rokiškio miesto eglių. Be gyvasties, natūralios struktūros ir spalvų, kvapo ir, sakyčiau, skonio. Labai gražu, kad miestui eglę dovanoja rajono gyventojai, kad seniūnijos, įstaigos ima dažniau puošti natūraliai kiemuose augančias žaliaskares.
Pagal prognozes, šiųmetėms Kalėdoms žmonės išlaidaus daugiau nei pernai. Žiūrint į kalėdinių puošmenų pasiūlą sakyti, kad atsigręžiame į tvarumą, sunku. Nors tuo tikėti norėtųsi.
Lina: – Ne veltui sakoma, jog grožis slypi paprastume. Perteklinis puošimas man niekada neatrodė reikalingas ir nežavėjo. Madų buvo visokių. Dabar pasaulį užkariauja tvarumo mada, tačiau ji reikalauja daugiau laiko. Paprasčiau nupirkti nauja. O kai nori iš turimo seno sukurti nauja ar padaryti kitaip nei buvo, žinoma, tam reikia laiko. Bet juk tai laikas, kurį galima praleisti su šeima, kad ir stengiantis išnarplioti susipynusią girliandą.
Stebint miestų papuoštas žaliaskares visada mielesnė natūrali, kad ir kreivesnė, retesnė ar su dviem viršūnėmis nei įmantriomis instaliacijomis sukurta kalėdinė dekoracija. Žinoma, lengviau nustebinti, lenktyniauti instaliacijomis, dekoracijomis. Bet tai ir lieka instaliacija, dekoracija, o daug svarbesnė vertybė – turėti didelę, įspūdingą, natūralią eglę. Aš labai džiaugiuosi, jog mūsų senamiestį puošia natūrali eglė. Laikas parodė, jog turint estetinį matymą galima sukuti įstabaus grožio eglę ir iš to, kas jau buvo naudota. Ir alėja eglučių, kuriomis vėliau apsodinami miesto plotai, yra kalėdinės nuotaikos bei tvarumo, praktiškumo puikus pavyzdys.
Projektą iš dalies remia:
