Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių arba nežinomųjų? O „liaudis“ viską žino!

Nemažai atgarsių paskutiniu metu sulaukta dėl mokinių ugdymo problemų – audras kelia gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, mokytojų streikas. Dar skaitomiausių naujienų gretose atsidūrė diskusijos apie tai, kad Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys išsinuomojo butą iš savo sūnaus, taip pat – ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje Eitvydo Bajarūno elgesys, dar – pastojusi vos 11 metų mergaitė. Galima visa tai suvesti į santykius „viršūnėlės“ ir „šaknelės“, kur „viršūnėlėms“ leidžiama tai, ko negalima „šaknelėms“. Arba atvirkščiai – „šaknelėms“ galima kalbėti apie „viršūnėles“ daug ir bet ko, o „viršūnėlės“ turi mokėti patylėti. Taip pat galima kalbėti apie bendrą kultūrą bei išprusimą.

Taigi, gyvenimo įgūdžių ugdymo programos labiausiai bijoma dėl lytinio švietimo. Keletas faktų. Kai kuriose mokyklose lytinio švietimo pamokos jau kurį laiką vyksta. Problemų nėra. Niekas, niekur ir nieko spaudoje apie tai anksčiau nerašė. Bijomasi, kad vaikai sužinos apie homoseksualus, transeksualus ir „neapsisprendėlius“? Bet kokiu atveju vaikai turėtų žinoti tiesą. Kažkada lyg tikybos, o gal etikos mokytoja tvirtino, kad jokių išsigalvojimų apie daugiau lyčių būti negali, nes genetiškai jos yra dvi – vyras ir moteris. Lytį nulemia lytinės chromosomos ir neva yra galimi tik du šių chromosomų rinkiniai – XX moterų ir XY vyrų. Įdomu tai, kad… studijuojantys mediciną (ir ne tik) turėtų žinoti, kad galimi ir kiti deriniai – XXX, XYY, XXY… Žurnale „Genetics in Medicine“ buvo paskelbti tyrimo duomenys, kad, ištyrus daugiau nei 200 tūkst. vyrų, nustatyta, jog vienas iš 500 vyrų turi chromosomų anomaliją – papildomą X arba Y chromosomą. Juk ne veltui nuo 1968 iki 1996 metų didelėse tarptautinėse varžybose dalyvaujantiems sportininkams reikėjo atlikti genetinius tyrimus, kad būtų įsitikinta, kad vizualiai moteris iš tiesų yra moteris. Na, ir rasta nei šio, nei to… Bijomasi, kad vaikai per anksti sužinos apie lytinius santykius? Na, kai pasakai pradinukams: „Vaikai, dabar pažiūrėsime filmuką…“ ir vaikas atsako: „Davaj, rodykit pornūchą“, tai… Gal kaip tik tam vaikui reik papasakot, kad gyvenimas nėra „tai“? Beje, apie 11-metę – gali būti, kad mergaitė apskritai nežinojo, kaip  atsiranda kūdikiai. Rimtai. Teko sutikti vaikų, kurie šiuolaikiniame „pornūchos“ amžiuje tikėjo, jog kūdikis atsiranda tada, kai jo labai nori. Tiesiog imi sugalvoji, pasvajoji, ir… yra!

Beveik kiekvienas reiškinys turi dvi puses – kas nori, mato blogį ir kad išeities nėra, kas nori, daro optimistines išvadas ir eina toliau. Tiek gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, tiek mokytojų streikas, tiek generolas gali būti vertinami įvairiai ir nevienprasmiškai. Beveik visi vertins pagal savo patirtį ir sugedimo laipsnį. Štai pamąstymų apie iš sūnaus butą besinuomojantį generolą galima rasti visokių. Paanalizavus komentarus socialiniuose tinkluose, tampa aišku, jog nuomonė: „Ir arkliui aišku, kad ne tik kad neetiška, bet galbūt ir nusikalstama“, – itin reta. Dažni pamąstymai, kad tai teisinga, „iš ko nori, iš to nuomoja“, „nesisuksi, negyvensi“, „jeigu sūnus nuomotų kitam, gautų daugiau“, gan logiškas – „kariuomenės vadas neturi nuomotis, jam turi būti skirtas butas, o jo adresas turėtų būti slaptas“. Na, dar būta siūlymų žurnalistui už savo klausimus atsiprašyti, išvadinimų „žurnaliūga“, pritariant generolo replikai: „Ar tu kvailas, ar tik apsimeti?“ Susierzinęs generolo balso tonas, neapgalvotos frazės kai kuriuos pastūmėja apmąstymams, kad kariuomenės vadas turėtų būti strategiškai mąstantis, susivaldantis, gebantis komunikuoti. Deja, šiuo atveju taip nėra… Kaip galima spręsti iš komentarų, „liaudis“ mažai ką girdėjusi apie viešuosius ir privačius interesus bei jų konfliktą, tad ir nuomotis pareigūnui iš mamos, tėtės, sūnaus, žento ar net žmonos atrodo normalu. Kita vertus – varge vargeli, jeigu jau generolui nuomai skiriami 445 eurai ir jis turi ieškoti, kur išsinuomojus, kad ir pas tetą Zosę, tai ką daryti kokiai eilinei mokytojai ar pardavėjai? Butpinigių neduota, o kaip išgyvent, jeigu gyveni kokiam Vabalninke ir ieškai darbo didesniam mieste, nes kaimuose lieka nebent daržų ravėt? Visa alga – nuomai? Na, ir pragyvenimo lygis Lietuvos…

Sako, ambasadorius Londone E. Bajarūnas nesiskaito su darbuotojais, verčia juos tarnauti jo šeimai, niekina ir nevertina. Kaip bebuvę, išlenda ir kitokių nuomonių. Štai Edmundas Jakilaitis tvirtina, kad gerai pažįsta šį žmogų ir jis esąs tikrų tikriausias darboholikas, savo darbui atsidavęs visa siela, kokį rasti tikrai sudėtinga. Žurnalisto viešame poste galima įžvelgti užuominą apie galimą konkuravimą, norą pakenkti darbščiam diplomatui. Kai kas norą pakenkti įžvelgia ir paviešintoje informacijoje apie generolą. Taigi – kam arogantiškas ir įžūlus, o kam – darbštuolis…

Išvada? Komentuoti reikia ne antraštes ir ne vieną mažą sakinuką. Gyvenimo įgūdžių programą – ją paskaičius, išanalizavus situaciją, situaciją su generolu – išsiaiškinus aplinkybes, 11-metės tragediją, žinant konkrečią situaciją, ambasadorių – susipažinus? Kartais protingiems žmonėms tenka pripažinti, kad kuo daugiau domiesi, tuo daugiau nesupranti…