– Ar seniai jums pažįstama šita šaudykla?
– Tikrai taip. Man buvo 15 metų, kai atvažiavau čia pirmą kartą dalyvauti daugiakovės varžybose. Ir kai atvažiavau į tą pačią šaudyklą jau kaip trenerė: „O, pasirodo, aš čia buvau!“
– Ar jūsų Lietuvos rekordų dar niekas nepagerino?
– Jau pagerino. Ilgai laikėsi. Paskui 12 metų „kabėjo“ kitas rekordas. Matot, šaudymo sportas turi daug pratimų: šaudydamas šautuvu atlieki tris pratimus, pistoletu – irgi tris, tad rekordų galima „padaryti“ daug. Kai keitėsi taikiniai, jų dydžiai, vėl nauji rekordai skaičiuojami.
– Ar po Kauno, Molėtų sunku buvo apsispręsti atvažiuoti į Rokiškį?
– Molėtuose gyvenu. Ten yra šaudymo klubas, tai norinčius molėtiškius ir dabar treniruoju. Dirbu ir su neįgaliaisiais – yra Molėtų neįgaliųjų komanda. O Kaune dirbau nuo tos dienos, kai baigiau Kūno kultūros institutą, nuo 1984 metų. Dėl Rokiškio buvo tam tikrų spręstinų situacijų. Kai KKSC direktorius išsprendė tas problemas, ir atvažiavau. Kaune anksčiau buvo daug šaudyklų, bėgant laikui sportininkams jų nebeliko. Rokiškis mane ir suviliojo, kad pagaliau galėsiu dirbti tikroje šaudykloje. Nes kurį laiką teko dirbti vos ne butaforinėse. Žinoma, pneumatiniais ginklais gali šaudyti įvairiose patalpose, bet norint šaudyti mažo kalibro ginklais turi turėti tikrą šaudyklą. O tokių šaudyklų Lietuvoje, deja, nebėra.
– Kiek vaikų dabar Rokiškyje treniruojate?
– 37. Daug. Turiu tris grupes, daugiau negu reikia, bet aš negaliu manipuliuoti vaikais, pasakyti, kad tu man nereikalingas. Negalima taip sakyti. Atėjo vaikutis, gali pakeisti tai, kaip jis elgiasi, kaip treniruojasi. Nėra blogų vaikų, yra tik koreguotini jų veiksmai. Treneris, kuris čia anksčiau dirbo su viena grupe, turėjo kitą darbą, todėl krūvis jo buvo nedidelis, o man čia yra pagrindinė veikla. Patikėkit, aš neinu į darbą. Aš veikiu. Gyvenu tuo.
– O ką daro šaudymo treneris? Davei šautuvą, pakabinai taikinį ir vaikas šaudo…
– O kodėl aš turiu kabinti? Vaikai kabina taikinius. Jeigu sutiktumėt nors kartą sudalyvauti treniruotėje, tai išėjęs suprastumėt, kad šaudymas tikrai yra sportas. Aš dažnai sakau: „Šaudyti mes mokam, bėda ta, kad nepataikom.“ Tai ir mokomės pataikyti. Pradedam nuo to, kad vaikai mokosi ne kariauti su ginklu, o taikliai šaudyti. Pradedama nuo savikontrolės. Jie gauna žinių, kuriomis paskui naudosis. Labai didelę reikšmę turi koncentracija. Todėl aš po kelių treniruočių sakau: „Sveiki atvykę į koncentracijos stovyklą!“ Toks juokas. Reikia didelės koncentracijos, skirti dėmesį sau. Aš tik pasakau, kaip reikia elgtis, kad pataikytum, o paskui jau vyksta darbas su savimi. Kartais ateina tėvai pasiimti savo vaikų: „Oi, jis juk toks mažas, kaip jis išlaiko tą šautuvą?“ Atsakau: „Jis jo nelaiko, jis stovi su šautuvu.“ Tai didelis skirtumas.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
