Pabaiga. Pradžia 2015 03 21
Tęsiame pasakojimą apie nedidelį Bajorų (Kriaunų sen.) kaimą. Jį mena čia gimusių ir augusių žmonių pasakojimai, albumuose saugomos nuotraukos. Žmonių pasakojimuose persipina prisiminimai apie protėvius, mokyklą, žemės reformas, melioraciją, karą, tremtį, darbą ūkyje, amatus, šventes, pramogas… Etnografinę medžiagą apie Bajorus aktyviausiai rinko kraštiečiai Albinas Eigminas, Aloyzas Petrašiūnas, Klaudijus Driskius.
Vasarą laukdavo Dievo Apvaizdos atlaidų
Jonas Širvys (gim. 1935 m.)
Karo ir pokario metais eidavome su tėvu ar seneliu pas kaimynus Kazį Lokciką arba Antaną Eigminą pasiklausyti žinių, nes tik pas juos buvo „bateriniai“ radijo imtuvai.
Gegužės mėnesio vakarais Jono Driskiaus sodyboje vykdavo gegužinės pamaldos, vėliau – pas Kazį Lokciką. Sueidavo daug ir vyresnio amžiaus žmonių, ir jaunimo. Pamaldas „vesdavo“ Marinas (Marijonas) Mezginas.
Per šv. Velykas jaunimas rinkdavosi pas Antaną Eigminą. Jo labai aukštame ir erdviame klojime įtaisydavo sūpuokles jaunimui ir vaikams, o pas Kazį Lokciką vykdavo kiaušinių (margučių) ridenimo žaidynės.
Kai vasarą Kriaunų bažnyčioje būdavo didieji parapijos Dievo Apvaizdos atlaidai, Bajorų kaimo jaunimas visada rengdavo gegužines-šokius prie kryžkelės Juozo Raugo žemėje. Būdavo statomas stulpas-stiebas, ant jo iškeliama vėliava, aptveriama aikštelė šokiams, papuošiama žaliais berželiais ir vainikais, o šokiai vykdavo iki paryčių.
Karo metais ir kurį laiką po karo kaimo žmonės darbavosi savo žemėje, kiek kas jos turėjo, augino javus ir gyvulius. Nebuvo labai stiprūs ūkininkai, bet pragyvendavo. Tik Mykolas Starkus ir Antanas Eigminas turėjo arklinės technikos javams pasėti, pievoms nušienauti, javams nukirsti.
Apie 1947 m. valdžiai pradėjus kurti kolūkius, ūkininkai nenorėjo atsisakyti savo žemės, gyvulių ir padargų, bet buvo priversti. <....>
Taip buvo sukurtas kolūkis Bajorų kaime, vienoje pusėje kelio Mičiūnai-Pakriaunys viena brigada, kitoje kelio pusėje – antra brigada. Jeigu suaugęs žmogus „neišdirbdavo“ 100 darbadienių (per metus), jam neskirdavo pievos ganyklai ar pasišienauti. Kolūkių veiklos pradžioje kaimo gyventojams leido auginti vieną karvę ir vieną paršą (kiaulę), skirdavo 0,60 ha dirbamos žemės, kurioje leisdavo pasisodinti daržovių, bulvių, pasisėti miežių…
Vėliau stambinant kolūkius, Bajorų k. buvo prijungtas prie Kriaunų P. Cvirkos vardo kolūkio, kur buvo kolūkio kontora. Į darbą kolūkyje ėjau aš (Jonas) ir mama, tėtė dirbo Pakriaunio malūne ir į kolūkį nestojo.
Vaikystės vasaros – karštos ir griausmingos
Irena Mezginaitė-Kėvalienė (gim. 1942 m.)
Mano tėtis Ignas Mezginas po kaimo išskirstymo į vienkiemius iš „ulyčios“ kėlėsi į sklypą Mičiūnų kaimo link, statėsi trobas, vedė Anelę Matulionytę iš Margėnų kaimo. <...>
Dar iš vaikystės atsimenu, kad kambaryje stovėdavo staklės, kuriomis mama ausdavo iš suverptų vilnonių siūlų milą, iš kurio siuvėjas pasiuvo man ir sesei paltukus. Tėtis nešiojo kailinius iš avikailių, vėliau ir mums, vaikams, pasiūdavo. Trobos pastogėje visada kabojo daugybė senų ir naujesnių kailinių, buvo daug senovinių tuščių butelių, stovėjo mėlyna raštuota mamos kraičio skrynia, pakraigėje kabojo lašinių paltelės, o metų pradžioje – ir kumpiai.
Mūsų vaikystės vasaros buvo labai karštos ir griausmingos. Prisimenu močiutę, kylant debesims, vaikščiojančią su rožiniu, o tėtis su artimiausiais kaimynais vakarais neidavo miegoti, saugodavo namus nuo galimo gaisro. 1953 m. liepos 25 d. žaibas visgi trenkė į mūsų tvartą ir padegė, liko tik mūrinės tvarto sienos, o prie jo pristatytas klojimas sudegė. Tvartą vėl uždegė po metų. Tėtis buvo kalvis, turėjo kelias žemės ūkio technikos mašinas grūdams valyti, kulti, dar kažkam – viskas sudegė, liko tik geležys. Kuliamoji mašina veikė varoma arkliais, kurie, eidami ratu, suko didelį ratą, o toliau smagračių pagalba dirbo kiti kuliamosios mechanizmai.
Kolūkis buvo sukurtas apie 1949 metus, pavasarį visi ūkininkai pasėjo savo javus, dirbo savais arkliais. Tėtis tuokart pasėjo daugiau kviečių, jie, kaip reta, gražiai augo, labai užderėjo, bet rudenį derlių nuėmė jau kolūkis. Kaip tada kaimo žmonės jautėsi, tik dabar galiu suprasti, nes tada viešai, prie vaikų žmonės jausmų nereiškė.
1960 m. visa mūsų klasė, baigusi vidurinę mokyklą, nuėjo į Sartų tarybinį ūkį ir vienerius metus prižiūrėjome telyčias, ganėme laukuose, šėrėme fermose, labai stengėmės ir jos gerai augo. Tai buvo labai linksmas ir geras laikotarpis – buvome sveiki ir nerūpestingi… Mūsų kartos jaunimas buvo daug skaitantis, svajotojai, stiprios moralės, viskuo besidomintys.
Aukos – šv. Mišioms už mirusius ir gyvuosius
Alma Daščioraitė-Putrimienė (gim. 1932 m.)
Pirmas kolūkis įsikūrė 1947 m. Tada kiekvienas kaimas buvo paverstas kolūkiu, pirmieji nariai išsirinko savo pirmininką. Tai buvo žmonės, kurie neturėjo ką prarasti. Kažkam reikėjo prižiūrėti išvežtųjų tremtinių gyvulius, kurie buvo suvaryti į Barboriškio vienkiemio tvartą. Iš kitų ūkininkų į kolūkį buvo paimta po vieną karvę.
Per dvejus metus visi gyventojai jau buvo kolūkiečiai, nes neišgalėjo įvykdyti ūkininkams skiriamų prievolių valstybei. Buhalteris buvo Petras Adamonis iš Bajorų kaimo. Kiekvienas kaimas turėjo brigadą. Buvo numatyta, kiek kolūkiečiai privalo išdirbti darbo dienų per metus, uždarbis-užmokestis – keli maišai dirsių. Kiekvienai šeimai buvo atmatuota po 50 arų žemės, buvo galima laikyti tik vieną karvę, avių visai neleido laikyti. Mokesčiai buvo ne pinigais, reikėjo pristatyti valstybei kelis šimtus litrų pieno ir 40 kg mėsos. Pastarosios prievolę buvo galima pakeisti pienu.
Norint iš kolūkio išeiti, reikėjo rašyti paraišką, išleisti ar ne, sprendė visuotinis kolūkiečių susirinkimas. Pirmiausia kolūkio gyvuliai buvo T. Kelečienės, o vėliau M. Starkaus tvartuose.
1952 m. iš Bajorų išvažiavo mokytis traktorininkais į Veprių mechanizatorių mokyklą Julius Mezginas, Vilius Lokcikas, Kazys Kišūnas, Pranas Klišonis, Antanas ir Jeronimas Lokcikai, Jonas Eigminas, Steponas Putrimas, Linas Jočys. Kai prasidėjo žemės melioravimo darbai, daugelis kaimo jaunuolių-mechanizatorių išėjo ten, nes ten daugiau uždirbdavo…
1954 m. į ūkį atvažiavo pirmas ratinis traktorius (su metaliniais ratais be padangų), toks nedidelis, be kabinos… Juo dirbo Linas Jočys. Tais pačiais metais pasirodė ir javų kombainas – tai buvo kaip stebuklas, pats važiuoja, pjauna ir iškulia. Kolūkio žmonės suėjo, žiūrėjo ir stebėjosi. Kombainu dirbo Jurgis Ževeliauskas ir Baršėnų kaimo.
Sunkus buvo laikas, bet kaimo jaunimas gyveno linksmai: gegužinės, „vakaruškos“ vasarą vykdavo gamtoje, jeigu šiaip šokiai – tai kieno nors sodybos kieme, o jei šventiniai – parinkdavo vietą kur nors beržyne ar kitoje gražesnėje vietoje. Būdavo ir su bilietais, nes reikėdavo muzikantams mokėti, susirinkdavo daug jaunimo ir iš gretimų kaimų. Gal nebuvo, kad kas nemokėtų šokti arba dainuoti, nuo dainų skambėdavo laukai.
Žiemą šokiai būdavo troboje, kurios šeimininkai priimdavo. Ne pas visus buvo grindys, o jei plūkta asla, tai dulkėdavo net sunku alsuoti, palaistydavo ir vėl šokdavo… Tautiniai šokiai, vaidinimai vykdavo mokykloje, o vasarą – klojime, vadovaudavo mokytoja Anastazija Idaitė.
Šokiai būdavo iki saulės patekėjimo, visi linksmi, nors prastai apsirengę, apsiavę… Merginos sportiniais medžiaginiais batais arba bateliais-„tapkutėm“, po „vakaruškų“ jos būdavo žemės spalvos, bet išmazgodavo, išdžiovindavo, nubaltindavo kreidos milteliais ir vėl gražios… Prisimenu, kaip pirmus batelius man mama nupirko 16-am gimtadieniui, tai buvo man didelė dovana. Buvo sunkūs laikai, bet niekas nesiskundė, buvom jauni ir visi linksmi…
Kaimas turėjo savus amatų meistrus. Medžio darbų meistrai buvo Mataušas Mezginas, Antanas Širvys. Kai kas numirdavo, tik jie darė karstus. Kas kokių lentų turėjo, iš tokių ir darė, nudažydavo juodai, jeigu dažų neturėdavo, tai tik kryžių ant karsto išvedžiodavo. Į laidotuves niekas nekviesdavo, sueidavo iš viso kaimo, nebūdavo jokių vainikų ar gėlių, tik žvakės. O jau giedotojų kaime buvo tikrai daug: Ona ir Vincas Lokcikai, seserys Julija ir Ona Lokcikaitės, Antanas ir Irena Kelečiai, Jonas Eigminas, Liudas Adamonis, Stasys Varnauskas, Pranas Mikšys, Bronė Klišytė, Antanina Bakutytė.
Elektros dar nebuvo, tik žibalinės lempos, kurios neretai užgesdavo nuo galingų balsų.
Melsdavosi du vakarus, psalmes giedodavo net iki antros valandos nakties. Sugrįžę iš kapinių vėl melsdavosi, būdavo pertraukos, duodavo valgyti pietus, visada būdavo karšta sriuba, dažniausiai kopūstų, mėsa – kiauliena arba aviena. Pavalgę vėl giedodavo, kalbėdavo poterius.
Jonas Lokcikas buvo skrybėlių iš šiaudų pynėjas, geras meistras. Vasaros būdavo karštos, vyrai nešiodavo šiaudines skrybėles, plačiabryles. Mezgėja Ona Lokcikaitė mokėjo daug raštų, megzdavo viską nuo kepurių iki kojinių, kelių spalvų siūlų megztinius. Siūlai būdavo namų darbo vilnoniai arba lininiai.
Siuvėjai buvo Alfonsas ir Marytė Navickai. Alpa siūdavo vyriškus rūbus, kailinius iš avikailių. Medžiagos buvo namų darbo: milas, čerkesas, drobė, margiems paltams – aštuonnynis, vienos spalvos, bet raštuotas. Tokius audeklus ausdavo Uršulė Purtimienė, o šiaip bene kiekvienoj troboj buvo staklės ir paprastus audeklus mokėjo austi dauguma moterų, nes tai buvo būtinybė.
Vakarais vaikams reikėdavo plėšyti plunksnas – dėl pagalvių. Susodina vaikus prie stalo, duoda po stiklinę ir per vakarą reikia ją prikimšti, bet joje suplėšytų plunksnų telpa gana daug. Jei kuris neatsargiai sukosėdavo ar nusičiaudėdavo, tai plunksnos išsilakstydavo.
Anksčiau kiekvienais metais kovo mėnesį būdavo Mišios už kaimo žmones: mirusius ir gyvuosius.
Vieniša kaimo keistuolė Kastutė Balčiūnaitė eidavo iš trobos į trobą, rinkdavo pinigus Mišių aukai, kas kiek duodavo – daugiau 5 rublių neduodavo. Kas likdavo nuo Mišių aukos bažnyčiai, pasilikdavo Kastutė. Likus savaitei iki Mišių dienos, buvo renkami maisto produktai, irgi kas ko duodavo: miltų, kiaušinių, lašinių, duonos. Padarydavo duonos giros, duonkepyje iškepdavo labai skanios kiaušinienės, pyrago, kas geriau gyveno, atsinešdavo sviesto ar medaus – būdavo puikiausi pietūs. Sugrįžus iš bažnyčios kaimo žmonės dažniausiai sueidavo pas Zofiją Lokcikienę, kalbėdavo poterius, giedodavo, pasivaišindavo. Paskutinis toks suėjimas buvo pas Eleonorą Navickienę apie 1982 m. Susirinko mažiau dešimties moterų. Taip ir baigėsi ši tradicija.
Visas kaimas – prie vieno televizoriaus
Kęstutis Kelečius (gim. 1955 m.)
Kelečių gyvenimo istorija Bajorų kaime prasideda apie 1925 m., čia, Jono Lego namuose, apsigyvenus jaunavedžiams – Teofilijai Balužytei (gim. 1903 m.) iš Galažerių ir Antanui Kelečiui (gim. 1900 m.) iš Vajeičių kaimų.
Kelečių šeimyninė laimė truko neilgai, Antanas sunkiai susirgo ir 1940 m. mirė, palikęs Teofiliją su trim vaikais.
1943 m. persišaldžiusi miršta Viktorija. 1951 m. Teofilija, apkaltinta ryšiais su „banditais“, išbuožinama ir su dviem sūnumis ištremiama į Sibirą, Tomsko srities Verchneketsko rajono Kurolino kaimą. Abu sūnūs įdarbinami taigoje prie miško kirtimo, pavasarį – prie sielių plukdymo Ketės upe.
Po tremties grįžę į Bajorus nusiperka buvusius savo namus. Iš Sibire sukauptų santaupų pradedamas sodybos atkūrimas po svetimų nugyvenimo, sutvirtinamos gyvenamo namo sienos, pakeičiamas stogas ir langai, sutvarkomos vidaus patalpos. 1963 m. pastatoma pirtis, iškasamas šulinys kieme. Antanui, kaip buvusiam tremtiniui, darbe paskirta prasčiausia technika ir blogiausi darbai, menkai atlyginami.
1976 m. pavasarį sudegė mūsų (Kelečių) tvartas ir daržinė su kai kuriais namų apyvokos daiktais, vežėčiomis, grūdais. Gaisro priežastis galėjo būti ūkio veršelių šėrikų pamesta neužgesusi nuorūka. Kelios dienos po gaisro nuvažiavau dviračiu į Kriaunas pas tarybinio ūkio direktorių Albiną Griškevičių (LKP sekretoriaus Petro Griškevičiaus brolį) prašyti pagalbos tvartui atstatyti.
A. Griškevičius labai atsainiai pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Galiu iškasti duobę, palaidoti likusias molines sienas…“ Atsisakiau tokios pagalbos. Nuvažiavau pas Obelių girininką, už du butelius degtinės jis leido man šile nusikirsti eglių tvarto stogo konstrukcijoms. Rokiškio žemės ūkio valdyboje gavau paskyrą šiferiui. Vilniaus inžineriniame statybos institute susitariau dėl atleidimo nuo gamybinės praktikos vasaros atostogų metu, paprašiau pagalbos kaimynų: Algimantą Galvelį, Juozą Balčiūną, Viktorą Kišūną, jie neatsisakė, pagelbėjo ir rudeniop tvarto stogą baigiau dengti…
Maždaug iki 1975 metų per Bajorų kaimą kelias buvo labai prastas, ypač pavasarį, kai prasidėdavo darbymetis ir traktoriai, vikšriniai ir ratiniai su prikabintais mechanizmais, suardydavo ir taip jau prastą kelio dangą, tada važiuoti dviračiu ar eiti keliu pėsčiom buvo neįmanoma. Tekdavo keliauti pakelėm, palaukėm, dirvonais, takais-takeliais.
Kaimo gyventojai, ypač kaimynai, buvo draugiški, paslaugūs, talkindavo vieni kitiems. Tai buvo geras pavyzdys ir mano kartos jaunimui, kuris burdavosi sportavimui (kvadratas, tinklinis, slidinėjimas nuo kalvų) ir pramogoms (šokiai, gimtadienių pasilinksminimai). Neteko matyti muštynių, nepagarbos vyresniam žmogui nei savam, nei aplinkiniuose kaimuose. Nepasisveikinti, kad ir su nepažįstamu, sutiktu kelyje, buvo laikoma labai negarbingu elgesiu. Kas keli metai kaimo gyventojai rinkdavosi minėti mirusiųjų (metinių) į kurią nors sodybą, ryte vykdavo į bažnyčią melstis už mirusius ir gyvuosius, paskui melsdavosi sodyboje.
Daug žmonių – suaugusių, jaunimo ir vaikų – susirinkdavo į kino seansus, kurie žiemą vykdavo ūkio skyriaus kontoroje prie kryžkelės, o vasarą geru oru – šalia kontoros lauke, po atviru dangum.
Pamokas namie ruošdavome prie žibalinės lempos, kol apie 1966 m. kaimo centro sodybos arčiau kelio buvo elektrifikuotos. Apie 1967 ar 1968 metus Jonas Eigminas (pirmasis kaime) nusipirko televizorių. Kone visas kaimas vakarais rinkdavosi pažiopsoti į jo ekraną.
Atmintyje – gimtinės vietovardžiai
Ona Lokcikienė (gim. 1913 m.)
Gerai prisimenu Bajorų kaimo vietovardžius. Kai ganydavom, žinojom, kur ginti gyvulius, kur parginti, kur pietums palikti, kiekvienas sklypelis, krūmynas turėjo savo pavadinimą. Kartuvių kalnas yra netoli Juozo Balčiūno, brolių Klišonių ūkių, pavadinimas senas, gal nuo baudžiavos laikų…
Pučkalnis – kalnelis Petro Pagirio žemėje. Smuknynė – pieva žemiau Balčiūnų žemės.
Plytničia – kur gyveno V. Lokcikas. Varlynė – kaimo dalis, buvusioje Pakriaunio dvaro žemėje, po 1933 m. ten gavo žemės savanoriai, dvaro darbininkai. Raistas – pieva prie Prano Mikšio žemės.
Barboriškis – kaimo dalis, kur buvo P. Daščioro, vėliau M. Starkaus vienkiemis. Narvydiškis – ūkis prie Kriaunos upės, kurį nusipirko iš Amerikos grįžęs V. Kazanavičius. Pabarškė – pieva prie Ignoto Petrašiūno vienkiemio. Kimsinė – pieva prie kelio Igno Tamoliūno žemėje. Tarpukalnė – tarp dviejų kalvų Antano Eigmino žemėje. Žydgriovis – iš Obeliškio miško tarp Antano Tamoliūno ir Antano Bakučio sklypų, pavasarį tapdavęs upeliu. Gaidiškis – miškelis ant kalno šalia Žydgriovio prie A. Tamoliūno sodybos. Didžialaukis – prie Jeronimo ir Albino Klišonių vienkiemių. Sachara – smėlynai prie Kriaunos upės ir Pakriaunio kaimo. Lunka – pieva link Baršėnų, kur tebestovi Barbutės gryčia.
Prisidėjau prie kaimo griovimo
Aloyzas Petrašiūnas (gim. 1950 m.)
Melioracija Bajoruose – tai dar vienas kaimo griovimo etapas. Didelės ekonominės naudos nedavė, bet sugriovė ūkius, žmones išvarė iš kaimo. Bajorai neteko gal trečdalio ūkių. <...> Aš irgi turėjau prisidėti prie šio griovimo. 1968 m. liepos mėn. dirbau su matininkais, kurie darė melioruojamų žemių planus. Vaikščiojau su matuokle po Bajorų laukus, Varlynę.
Melioracija, vykusi nuo 1971 m., labai pakeitė vietovaizdį. Tarp K. Balčiūnaitės ir P. Dambrausko namų augo gražus pušynėlis – sunaikino. Neliko beržų alėjos į K. Balčiūnaitės sodybą. Melioratoriams sunkiai sekėsi kasti griovį vadinamoje kapų baloje – pelkėtoje pievoje. Ten buvo nuklimpę galingi „Staliniecai“. Kapų baloje visą laiką su šaltiniu prasiveržia geležies rūda.
Numelioravo žemę iki Obelių-Bajorų-Pakriaunio kelio. Išrovė krūmus, dideliais greideriais išlygino žemę, nukasė kalvelę. Durpingas pievas aplink mūsų namus traktoriais iškasė, išlygino kupstus ir suvolavo. Pasidarė derlingesnė. Pievos buvo sukultūrintos. Jau vežant šieną buvo galima įvažiuoti su arkliu. Melioratorių sugadinta versmė atsigavo. Vėl pradėjo veržtis vanduo. Vėliau į versmę buvo įkasti šulinio rentiniai, atvežti iš nugriautos sodybos Mičiūnų kaime.
Mes visą laiką iš versmės semdavom vandenį, veždavom namo. Vanduo labai geras ir skanus. Visą laiką prie versmės stovi puodukas. Būdavo dažnai pavargęs žmogus, eidamas keliu, važiuodamas dviračiu iš Obelių, sustodavo pailsėti, atsigerti vandens. Žiemą vanduo versmėje neužšaldavo.
Po melioracijos keletą dešimtmečių centrinius griovius prižiūrėjo priskirti žmonės. Tada ir vanduo jais nubėgdavo. Dabar nebėra kam prižiūrėti. Grioviai užako, apaugo krūmais. Po melioracijos pasikeitė kaimo vaizdas. Iki melioracijos keliai buvo apsodinti šermukšniais. Obeliuose juos supirkdavo. Mes skindavome šermukšnių uogas ir veždavome parduoti. Keliai iki melioracijos buvo gražūs, vingiuoti, nenuobodūs.
Kaimo išradėjas mūsų kaimynas Alfonsas Tamoliūnas apie 1967-1968 m. įsirengė vėjo jėgainę: ant namo stogo iškėlė vėjo turbiną. Vėjas apšvietė namus, krovė akumuliatorius, kad nevėjuotu metu šviestų elektra.
A. Tamoliūnas, tuo metu dvidešimtmetis vyras, mokėsi Antalieptės žemės ūkio technikume. Domėjosi naujovėmis, skaitė literatūrą. Pats kūrė inžinerinius įrengimus. Vėliau dirbo Sartų tarybiniame ūkyje, tvarkė įrengimus, važinėjo su automobilių remonto mašina, vadinama „liatuška“.
Jis pasidarė aeroroges, žiemą šauniai važinėdavo keliais ir laukais. Prie motociklo prikurdavo visokių patobulinimų.
Kitas Bajorų mechanikas, baigęs Antalieptės žemės ūkio technikumą, buvo Rolandas Klišonis. Jis konstruodavo, kurdavo, domėjosi technika.
Bajorų kaimą įamžino fotografas Jonas Sinica, gyvenęs Pakriaunio dvare. Jis fotografavo viską: šventes, įvykius, šeimas, net kolūkinius darbus: šienapjūtę, runkelių tvarkymą. Fotografas paliko daug labai vertingos ikonografinės medžiagos. Pradžioje fotografavo plokšteline kamera, pastatoma ant stovo. Sustatydavo žmones, užsimesdavo ant savęs juodą medžiagą, nustatydavo ryškumą. Važinėjo po kaimą dviračiu, ant bagažinės vežiojo aparato stovą. Vėliau jis nusipirko kompaktiškesnį siaurajuostį fotoaparatą. Aš, kai eidavau į Galažerių autobusų stotelę, kartais jį sutikdavau. Jis važiuodavo į Daugpilį pirkti fotografijoms medžiagų, popieriaus.
Kol dar nebuvo J. Sinicos, Bajorų žmonės fotografavosi tik ypatingomis progomis Obeliuose pas Vladą Trojaną arba Rokiškyje.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvą kaimas vėl pateko į gilią krizę. Sartų tarybinis ūkis žlugo, nes ir turėjo žlugti. Žmonės atgavo nacionalizuotą savo žemę. Kaip džiaugėsi mano dėdė Alfonsas Savickas, kai atgavo savo žemę ir mišką. Su dar didesne jėga kibo į darbą: savo ūkyje arė, pjovė, augino gyvulius, arklį. Bet jėgos jau nebe tos. Jis ir mums, kai atgavome savo tėvo žemę, siūlė nukalti gerus kirvius, kad iškirstume užaugusius krūmus. Mūsų vaikus žadėjo pamokinti kalvio amato, kad tik būtų noro. Bet taip dirbo tik tie, kas žinojo šios žemės vertę. Jauni žmonės negrįžo į tėvų ūkius. Iširus ūkiui, išsilakstė specialistai, dirbę mechanizatoriais, vairuotojais. Vienas kitas liko didesnėje gyvenvietėje.
Bajoruose lieka vis daugiau tuščių namų. Buvo apsigyvenę asocialių asmenų, net savo vaikų neprižiūrėjusių. Vėliau kažkur dingo, palikę vaikus valstybei.
Gal paskutinis šviesus įvykis, suvienijęs Bajorų gyventojus ir išeivius, vyko per kryžiaus šventinimą kaimo kryžkelėje 1991 m. liepos 20 d. Tada dar daug buvo šviesių ir garbingų Bajorų žmonių, suvažiavo išeiviai su šeimomis, vaikais. Tada buvo Atgimimo metas, visa tauta pakilo, džiaugėsi laisve. Šv. Mišias Kriaunų bažnyčioje aukojo net keli kunigai. Dvasininkas Algirdas Dauknys pasakė gražų, Bajorų gyventojus pagiriantį pamokslą. Kunigas Stanislovas Stanikūnas pašventino naujai pastatytą kryžių. Buvusiame Juozo Raugo kluone vyko iškilmės.
Parengė Dalia Zibolienė
