– Pabandžiau spaudoje susekti visas Tavo ir mokinių pergales, bet pasimečiau skaičiuose. Geriausia būtų, jei pati pasakytum, kurios iš jų, kalbant apie šokius, svarbiausios, mieliausios širdžiai, labiausiai norėtos ir lauktos?
– Nuoširdžiai pasakius, tai viskas. Kiekvienas koncertas, konkursas, festivalis, pasirodymas, man yra džiaugsmas sielai. Neapsakomas jausmas matyti savo mokinius šokančius. Jei tikrai reikėtų pasakyti konkrečiai, tai galiu pasakyti, kurie pasiekimai labiausiai įsiminę. Pirmojo mano šiuolaikinio šokio kolektyvo „Fiesta“ laimėjimai visada turės nostalgijos kertelę širdyje, nes tai buvo pirmieji kartai, kai išvažiavau oficialiai su savo kolektyvu. Laimėjimas su kvartetu „Artimi/Svetimi“ taip pat tas, kuris kelia nuostabias emocijas ir gera prisiminti. Tautinių šokių ansamblio „Nemunėlis“ jaunių grupės dalyvavimas šimtmetį minėjusios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ Šokių dienoje „Amžių tiltais“ ir man buvo kaip šimtmečio įvykis. Džiaugiausi, verkiau ir didžiavausi savo kolektyvu, žiūrėdama pasirodymą. Visos pergalės nebūtų tokios saldžios, jei šalia manęs nebūtų nuostabių šokėjų, kolegų, su kuriais gera dirbti kartu ir siekti.
– Atsitiktinai kūrėjams medalių niekas nekabina. Kiek darbo ir jausmo po jais slepiasi? Ar užtenka talento?
– Manau, tai ne paslaptis, kad darbo reikia daug. Daug repeticijų, daug kartojimų. Reikia laiko kažką sukurti, išmokti pačiam, tada išmokyti kitus. Labai dažnai idėjas ir judesius randu savo šokėjuose stebėdama juos, darydama su jais įvairias užduotis, improvizacijas. Kai kam užtenka talento. Tikrai atrodo, kad žmogus sukurtas scenai. Bet galima tą talentą plėsti, jį puoselėti, „apvilkti“ skirtingais jausmais, personažais. Ir čia vėl laukia darbas. Darbas nėra blogai. Kartojant judesius, kuriuos, atrodo, mokam tobulai, galim netyčia padaryti kažką kitaip, kas pasirodys atradimas ir naujovė. Iš to gali atsirasti net visas naujas šokis. Aš visada stengiuosi parodyti, kad šokėjai ne tik „turi“ talentą, bet moka tuo talentu naudotis.
– Tiesa, kad svajoji apie savo šokio spektaklį? Koks jis tose svajonėse, ir kada jo tikėtis žiūrovams?
– Taip, tai tiesa. Svajoju ir apie solinį šokio spektaklį ir apie šiuolaikinio šokio grupės spektaklį. Puikiai suprantu, kiek pastangų, resursų ir kitų dalykų reikalauja pastatyti spektaklį, todėl neskubu. Idėjų turiu, ir ne vieną, bet jas reikia išsigryninti ir atrinkti. Tai turi būti aktualu, įdomu ne tik man, bet ir būsimam žiūrovui. Turiu puikių pavyzdžių, kaip režisieriai stato spektaklius, kaip choreografai kuria spektaklius sau ir kitiems, todėl sau keliu tikrai didelius reikalavimus, į viską žiūriu savikritiškai. Spektaklis, kurį pamato žiūrovai, prieš tai būna „nuėjęs“ labai ilgą kelią. Nuo idėjos, judesių paieškų, darbo su scenografu, garso ir šviesų technikais, konsultacijų su režisieriais ir t .t. Tikiu, kad subrandinsiu tokį pasirodymą, kurį bus verta parodyti scenoje. Bet kada tai tiksliai įvyks, dabar negaliu pasakyti.
– Kaip Tave vadina mokiniai? Šoki su jais ir dažniausiai niekas nesupranta, kad esi mokytoja. Ar dėl to yra buvę kokių kuriozų? Turi kažkokius savo būdus, kaip pasiekti rezultatų?
– Kreipiasi į mane visaip. Tiesiog „mokytoja“, „mokytoja Ieva“, būna ir „vadovė Ieva“, kolektyvo „Fiesta“ šokėjai tiesiai šviesiai – „Ieva“. O šio rugsėjo pirmą pamoką išgirdau, kaip mano mažieji pirmokai mane vadina „Ievute“. Labai miela. O dėl to, kad šokant su kolektyvu nesupranta, kad mokytoja šoka kartu, tai tikriausiai dar ir dėl to, kad labai mėgstam pasidaryti vienodus makiažus ir apranga duoda savo rezultatą. Be to, dauguma šokėjų už mane didesni. O kuriozų yra buvę. Yra man pasakę: „Būtų gerai, kad pakviesčiau kolektyvo vadovę, nes su mokiniu negali kalbėtis.“ Yra kalbėję su kita vadove, stovinčia šalia manęs, – galvojo, kad tai ji yra tas žmogus, atvežęs kolektyvą. Yra sustabdę mokykloje einant repetuoti su gimnazinių klasių mokiniais ir klausę, kodėl aš ne pamokoje. Kai kurių situacijų net neatsimenu. Bet, žinokit, man būna labai linksma, tikrai nesiskundžiu.
O jei kalbame apie tai, ar turiu būdus pasiekti rezultatus šokyje, tai geriausias atsakymas būtų, jog vis ieškau naujų. Kad nebūtų monotonijos nei man, nei šokėjams. Nuoširdus bendravimas ir įsiklausymas, girdėjimas to, ką kalba mokiniai, ko jie patys nori ir tikisi. Skatinimas tobulėti, turėti tikslus ir struktūriškai judėti to tikslo link. Labai padeda, kai suprantame vieni kitus, kai mokame atpažinti emocijas, nebijome kalbėtis ir išsakyti dalykus.
Daugiau „Gimtajame…“
