Tai ne periodinė rubrika „Pas kaimynus“. Ne taip ir dažnai tenka pasidairyti už rajono ribų. Šį kartą nuspręsta pamatyti Zarasų krašto muziejaus padalinio – Kraštiečių muziejaus – Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje (Domininko Bukonto g. 1) eksponuojamą Šarūno Saukos triptiką „Tai, ką matau“ (vos neparašiau „Aš tave matau“ – taip pavadinta šiuo metu keliaujanti fotomenininko Dariaus Baltakio fotodrobių paroda). Va, šitaip ir gimė rubrika „Pas kaimynus“.
Po „Žalgirio mūšio“
Pamenu Šarūną Sauką iš savo kurtos enciklopedijos. „Žalgirio mūšis“ ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija – du dalykai, kuriuos visada žinojau apie šį dailininką. Negi tai buvo 1987–1989 metai? Taip, tai jie, smarkokai nutolę. O paskui Š. Sauką – bene visada su žmona Nomeda Saukiene – esu mačiusi Rokiškio krašto muziejaus parodose: būdavo įdomu jį, pažįstamą iš savo enciklopedijos, aptikti, tačiau niekada nedrįsdavau vertinti jo darbų: jis toks nepasiduodantis diskusijai – patinka ar nepatinka.
Taip ir norisi…
Net kai Kraštiečių muziejaus Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje bičiulė manęs paklausė, ar norėčiau turėti Sauką savo namuose, šiek tiek sutrikau. Pirma mintis: kas nenorėtų? Turėti Sauką savo namuose reikštų sėkmingą gyvenimą – teko girdėti, kad kai kurie jo paveikslai kainuoja 60 tūkst. eurų. Žinoma, derėjo pasidomėti, kiek kainuoja triptikas „Tai, ką matau“, bet negi pirksi? Nebūtų ir lengva kasdien žiūrėti į šį paveikslą. Kai matai taip atpažįstamai sukurtus „feisus“, labiau panašius į „rožas“, taip ir norisi į juos kuo nors trykštelėti. Muziejuje negali. O jei tai būtų tavo nuosavybė, kas ir beliktų iš to paveikslo?
Akistata su savimi
Iš visos Lietuvos žmonės važiuoja pažiūrėti „Tai, ką matau“. Trejus metus – iki 2025-ųjų – kurta, tai bene naujausia Š. Saukos trijų dalių drobė. Saukiškai ekspresyvi veidų išraiškų kolekcija: atsisėdi ant „pufo“ ir nagrinėji juos per atstumą. Žinoma, ne tik šios drobės: vienoje galerijos salėje – N. Saukienės darbai, antroje – Š. Saukos, o trečioje – jų abiejų. Paklaidžioti tarp žiedų, susikurti spalvų impresyvą – tai vis N. Saukienės darbai. Pasibaisėti savo vidiniu pasauliu, supratus, kad Š. Saukos darbai tau patinka, – akistata su savimi, ir tiek.
Ir Markas Šagalas čia
Paroda kainuoja 6 eurus. Jei nori pamatyti Marką Šagalą – dar 6. Žinoma, nori. Turi galimybę pamatyti 43 M. Šagalo (1887–1985) – menininko, priklausiusio skirtingoms kultūroms, tačiau tuo pat metu glaudžiai susijusio su žydų religine tradicija – darbus: litografijas, sukurtas pagal garsiuosius jo kūrybos ciklus. Tarp jų – ciklai „Keturios istorijos iš tūkstančio ir vienos nakties“, „Dafnis ir Chloja“ bei skirtingų laikotarpių jo kūrinius. Kolekcija atkeliavo iš Prancūzijos „La Collection Kesauri“. Kaip sako meno kritikai, pasineri į savitą Šagalo pasaulį – sapnišką, spalvingą ir persmelktą prisiminimų.
Teks sugrįžti
Lietus pylė, taip sakant, kaip iš kibiro, todėl neskubėjome iš „Monopolio“ (kainos kaip „Pupelėje“). Lietus nesiliovė, ir Mykolo Saukos senyvos moters figūrą „Liudytoja“ matėme tik akimirką pro automobilio langą. Šis kūrinys dar prieš oficialų atidengimą sulaukė didelio dėmesio – ne tik diskusijų, bet ir vandalų išpuolių: skulptūra buvo padegta ir apipaišyta. Kaip gi nesinorės pamatyti!? Ir teks dar kartą čia sugrįžti.
Rita BRIEDIENĖ
