1918-aisiais atkūrus Lietuvos valstybę visoje šalyje pradėtas kurti mokyklų tinklas, o šalia pradžios mokyklų bei gimnazijų imtos steigti specialios amatų ir namų ruošos mokyklos. Šiose mokyklose lietuvaitės buvo mokomos tapti geromis šeimininkėmis. Kaip rašė „Lietuvos aidas“: „Eilinė namų šeimininkė turi mokėti virti, kepti, šiek tiek siūti, taisyti drabužius, baltinius, skalbti, nusimanyti higienoje, mokėti vaikus auklėti. Visa tai reikia išmokyti. Tiksliai šviesti mergaites bendrojo bei profesinio išsilavinimo prasme, kelti namų ūkio kultūrą“.
1923 m. Rokiškyje, šalia Viešosios (dabar – Nepriklausomybės a. 2) aikštės įsisteigė Lietuvaičių švietimo draugijos amatų mokykla, kurios iniciatorė ir steigėja buvo sesuo Margarita (Zofija Rimkevičaitė). Naujoje mokykloje įsteigti siuvimo, nėrimo, knygrišystės skyriai. 1925 m. mokykla perėjo į Švietimo ministerijos žinią ir buvo pavadinta Dviklase mergaičių amatų-ruošos mokykla. Tais pačiais metais pradėta mokyti amatų ruošos ir bendro lavinimo dalykų. Dar po poros metų įstaiga gavo Amatų-ruošos mokyklos pavadinimą. Mokyklos tikslas – išmokyti mergaites amato, paruošti geras, savarankiškas amatininkes ir šeimininkes bei auklėti naudingas Lietuvos pilietes, mėgstančias dirbti pasirinktą darbą.
Į Rokiškio mergaičių amatų ruošos mokyklą buvo priimamos ne jaunesnės kaip 14 m. amžiaus merginos (jaunesnėms reikėjo gauti Švietimo ministerijos leidimą), baigusios pradžios mokyklą arba išlaikiusios stojamuosius egzaminus iš viso pradžios mokslo kurso. Stodamos į mokyklą, būsimos moksleivės turėjo pridėti pradžios mokslo baigimo liudijimą, gimimo metrikos išrašą ir gydytojo išduotą pažymą dėl geros sveikatos. Kadangi į mokyklą priimamos mergaitės buvo labai skirtingo amžiaus, suformuotos klasės buvo labai netolygios – 1928–1929 mokslo metų sąrašuose jauniausiai moksleivei buvo 14 m., vyriausiajai – 25-eri. Net 23 mergaitės buvo jaunesnės nei 18 m., o 5-ios buvo vyresnės nei 20-ies.
Kiekvienais mokslo metais mokykloje mokėsi apie keliasdešimt moksleivių. Pavyzdžiui, 1927 m. čia mokėsi 39 mergaitės: 24 – I kurse, 15 – II kurse, jas mokė 5 mokytojai. Tačiau mokslus baigė tik 10 mokinių – viena buvo pašalinta iš mokyklos dėl vagystės, dvi emigravo į užsienį, viena buvo atleista nuo mokslų dėl ligos, o viena mirė nuo plaučių uždegimo. Po kelių metų moksleivių skaičius išliko panašus – 1929 m. čia mokėsi 40 mergaičių (I kurse – 22, II – 18 moksleivių), tiesa, mokytojų buvo mažiau – tik 4.
Mokykloje mokinėms buvo suteiktos puikios gyvenimo ir mokymosi sąlygos. Prie mokyklos veikė personalo organizuojamas bendrabutis. 1929 m. duomenimis mokinės už jį duodavo nustatytą kiekį produktų ir primokėdavo po 8 Lt mėnesiui, o 1935 m. duomenimis už pragyvenimą buvo mokama 45 Lt arba atsilyginama produktais. Šalia mokyklos veikė ir knygynėlis, kuriame mokinės galėjo gauti reikalingas mokymosi priemones. Be to, buvo įrengtos siuvimo, audimo, knygrišystės ir nėrimo dirbtuvės, kuriose moksleivės atlikdavo praktikos darbus. Mokykla turėjo 4 siuvimo ir 1 siuvinėjimo mašiną, 4 nėrimo įrenginius, didelę mašiną, skirtą pjauti knygoms ir kitiems daiktams, taip pat 4 modernias audimo stakles. Kulinarijos ir namų ūkio darbams atlikti mokykla buvo įrengusi virtuvę, kepyklą, marinatų ir konservų sandėlius, skalbyklą, taip pat – 1 ha daržą, kuriame buvo auginamos daržovės. Be to, mokinės turėjo teisę dėvėti nustatytą uniformą (tai mėlynos spalvos gimnazijos uniformos modelis su kepuraite ir raišteliais surišamu mėlynu chalatu) ir su nuolaida važinėti traukiniais visoje Lietuvoje. Moksleivėms buvo suteikiama ir nemažai atostogų – darbas mokykloje prasidėdavo rugsėjo 1 d. ir baigdavosi birželio 15-ą. Vasaros atostogos trūkdavo nuo birželio 15 d. iki rugsėjo 1 d., žiemos – nuo gruodžio 23-iosios iki sausio 7 d., pavasario – nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio.
Rokiškio amatų ruošos mokykloje mokymosi programą sudarė bendrojo lavinimo dalykai, amatų teorija ir praktika. Mokslai vyko labai intensyviai, nuo 9 iki 19 valandos, tik su viena valandos pertrauka pietums. Pavyzdžiui, 1928–1929 m. m. I kurso mokinės pirmadienį pradėdavo nuo siuvimo ir virimo teorijos, gamtos mokslų, atlikdavo praktiką. Papietavusios vėl grįždavo prie praktikos, mokėsi istorijos, rankų darbo, o dieną užbaigdavo dar viena praktika. Po pamokų mergaitės dar negalėdavo ilsėtis, nes reikėdavo atlikti privalomo mokymo namų darbų užduotis.
Bene svarbiausią mokymosi dalį užėmė praktika. Savo žinias mokinės patikrindavo ne tik pačioje mokykloje, bet ir vykdydamos gautus užsakymus už mokyklos ribų. Šiuos darbus moksleivės atlikdavo iš užsakytojo žaliavos – siuvėjos siuvo įvairius drabužius, audėjos – ausdavo audinius. Mokinių darbą įdėmiai prižiūrėdavo meistrai, o už pagamintus darbus mokykla gaudavo pajamas, kurias panaudodavo mokytojų ir mokyklos išlaikymui. Apie gerą Rokiškio amatų ruošos mergaičių mokyklos moksleivių darbų kokybę liudija ir 1930 m. ataskaita Švietimo ministerijai, kurioje teigiama, kad darbai „atliekami tinkamai ir turi vietos gyventojuose pasisekimo“.
Šalia praktikos svarbią vietą užėmė ir bendrieji mokomieji dalykai. Moksleivės mokėsi tikybos, istorijos su visuomeniniu mokslu, geografijos, matematikos, gamtos, pedagogikos. Taip pat specialybės dalykus – paišybą, braižybą, buhalteriją su korespondencija, siuvimą, dailės darbus, audimą, nėrimą, virimą, kepimą. Mergaitės mokėsi apie tvarką ir maisto laikymą, konservavimą ir marinavimą, gyvulininkystę ir paukštininkystę, bitininkystę, daržininkystę ir sodininkystę, pienininkystę ir net bažnytinių rūbų siuvinėjimą.
Iš Rokiškio krašto muziejaus rinkiniuose išlikusių sąsiuvinių galime susidaryti platesnį vaizdą apie mokymąsi mergaičių amatų ruošos mokykloje. Juose užrašyti maisto gaminimo receptai, stalo serviravimo taisyklės, namų ūkio tvarkymas, elgesio prie stalo taisyklės, siuvimo pagrindai. Daug dėmesio mokykloje buvo skiriama higienos klausimams. Šios pamokos užrašuose galima rasti patarimų kaip prižiūrėti veidą, odą, plaukus ar gelbėtis nuo prakaitavimo. Kai kurie patarimai šiandieną atrodo kiek keisti ir net juokingi. Pavyzdžiui, užrašuose pateikiamas patarimas mergaitėms išlaikyti gražų veidą: „Vakare praustis šaltu šviežiu vandeniu ir po to įtrinti veidą serbentų sunka“. Stebino ir patarimai prižiūrint plaukus: „Plaukus ir galvą mazgoti kiekvieną savaitę šiltu vandeniu ir muilu, išdžiūvus lengvai įtrinti Provanso aliejumi arba jaučio kaulų smegenimis“. O nuo prakaitavimo mokyta gelbėtis taip: „Nereikia visiškai slopinti. Smarkus prakaitavimas gali būti šiek tiek sustabdomas mazgojant pažastis drungnu uksuso ( t. y. acto) vandeniu“.
Ne mažiau įdomių patarimų moksleivių užrašuose galima rasti ir apie sužeidimų gydymą. Pavyzdžiui, nušalimo žaizdeles (tiesa, pačiame gydymo aprašyme šios žaizdos įvardijamos kaip „nuo ankštų batų ir pirštinių gaunamos žaizdos, nes kraujas suspaustas negali vaikščioti“) siūlyta gydyti braškėmis – prinokusias uogas kiekvieną dieną suspausti ant skaudančios vietos ir leisti jų sunką išdžiovinti saulei. Votis siūlyta gydyti iš medaus ir ruginių miltų padaryta tiršta koše, rėmenį – ant peilio galo uždėti valgomosios druskos, ją išmaišyti vandenyje ir išgerti. Išgėrus šį tirpalą, degimas turėtų išnykti, be to „šis vaistas pašalina ir kitus skilvio sunkumus. Po to pasninkauti, kol skilvis išsituština“. Įdomus ir akių uždegimo gydymo būdas: „Reikia prisipilti stiklinė iki viršaus šilto vandens (kaip akys pakelia) ir maudyti jame sergančias akis per dieną 3 kartus, būtent laikyti akis vandenyje ir judinti akių vokus. Pridėjus į vandenį kelis lašus valakiškų krapų arbatos gydymas žymiai pagreitinamas“. Tiesa, užrašuose pateiktas vokiškas „valakiškų krapų“ pavadinimas (Fencheltee) leidžia suprasti, kad recepte kalbama apie pankolių arbatą.
Mergaitės mokykloje dalyvaudavo ir kepimo pamokose. Čia mokėsi kepti įvairių kepinių – nuo paprastos duonos ir pyrago, iki medaus, kmynų pyragaičių, bulvių tortų ir šakočių. Sąsiuviniuose stebina ir daugybė pateiktų bobos – šventinio saldaus mielinio pyrago – receptų. Tai lietuviška, trinių, paprasta plikytinė, šafraninė, šokoladinė, migdolinė, duoninė, citrininė, „razinkų“, sviestinė bobos. Įdomus ir kiek neįprastas atrodo pipirinės bobos receptas – trynius reikėjo ištrinti su cukrumi iki baltumo, dėti sugrūstus pipirus, cinamoną, išplaktus baltymus paberiant miltais ir kepti 1 val. 15 minučių.
Moksleivės, baigusios II-ąjį mokyklos kursą, mokslo metų pabaigoje turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus. Egzaminus prižiūrėdavo ne tik mokyklos personalas, bet ir Švietimo ministerijos atstovai. Dar mokslo metų eigoje buvo parengiamos egzaminų programos, o jų metu moksleivės traukdavo bilietus. Pavyzdžiui, 1937 m. sodininkystės egzamine moksleivių buvo klausiama apie sodo reikšmę žemės ūkiui, vaismedžių dauginimą, vaismedžių sėklų sėjimo būdą ir laiką, svarbiausius skiepijimo būdus, medelių sodinimą į medelyną, nušalusių medžių gelbėjimą. Virimo egzamine mergaitės turėjo atpažinti virtuvėje reikalingus indus, žinoti kotletų, zrazų, pomidorinės, daržovių, agurkinės, arbūzinės, vėžių, kalafijorinės, vaisių, pieniškos, citrininės ir net alaus sriubos receptus, mokėti paaiškinti kaip iškepti antį. Mokymosi lygis mokykloje buvo aukštas, tai atspindėjo ir mokinių pažymiai. Pavyzdžiui, 1936–1937 mokslo metų sodininkystės egzamine trys moksleivės gavo 5, keturios – 3, o viena – 4.
Rokiškio amatų ruošos mokyklos moksleivės savo įgūdžius galėjo parodyti ne tik mokykloje, bet ir parodose. Pavyzdžiui, 1924 m. gegužės 18–19 d. miestui buvo pristatyta mokinių rankdarbių paroda. Mokinių darbai susilaukė daug pagyrų ir paskatinimo tokius rankdarbius kurti ir mokykloje nesimokančioms mergaitėms. Kaip laikraštyje „Lietuva“ rašė korespondentas: „Ypač krito akin mezginiai, kurie taip pat įmanomi kiekvienai sodietei merginai ir labiau tiktų jie dirbti, negu laiką veltui gaišti kur po vakaruškas, kurios dabar labai mėgiamos“. Moksleivės dalyvaudavo ir valstybinių švenčių renginiuose, įvairiuose minėjimuose – 1937 m. Mokytojų Tarybos posėdyje spręstas Vilniaus gedulo dienos minėjimo klausimas. Nutarta, kad moksleivės dalyvaus pamaldose, eisenoje ir paskaitoje, o po iškilmių mokykloje turėjo būti suruošta gedulo valandėlė, kur vedėja skaitys paskaitą „Vilniaus užgrobimas“, o mokinės – eilėraščius ir referatus.
Rokiškio amatų ruošos mokykla nuolat augo. Nuo 1929 m. rugsėjo 1 d. buvo praplėstas ruošos skyrius ir atidaryta valgykla. 1937 m. mokykla dar padidėjo – buvo pristatytas antras aukštas, o mokyklos plėtimui buvo skirta 70 tūkst. plytų iš Pužonių plytinės. Deja, mokyklos augimą sustabdė sovietinė okupacija – 1940 m. amatų-ruošos mokykla buvo sujungta su geležinkelio stotyje veikusia audimo mokykla. Tų pačių metų spalį, paskutiniame laikraščio „Amatininkas“ numeryje pasirodė pranešimas „Dabar abi mokyklos yra sujungtos, suvalstybintos ir šiuo metu kruopščiai rengiasi naujam darbui. Dabar mokykloje veiks audimo, mezgimo ir siuvimo skyriai. Mokykloje yra 50 mokinių ir 7 mokytojai“.
1946 m. sausį Rokiškio mergaičių amatų ruošos mokykla buvo uždaryta ir paversta dirbtuvėmis prie Rokiškio apskrities Liaudies švietimo skyriaus, o mokyklos direktorius Mykolas Chmielevskis buvo atleistas iš pareigų. Nors mokykla veikė vos kiek daugiau nei 20 m., tačiau per šį laikotarpį išugdė šimtus merginų, kurios įgijo praktinių žinių audimo, siuvimo, kulinarijos, namų ruošos srityse.
Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė
Simona Strumskytė
