Eligijus Daugnora. GR nuotr.

Baigiantis vasarai ar pačioje rugsėjo pradžioje parkuose ir parkeliuose apsigyvena paslaptingi gyvūnai – Dideli Balti Maišai. Kiek pastebėjau, jie maitinasi augaliniu maistu – nukritusiais lapais ir medžių šakomis. Niekad nemačiau, kad juos kas maitintų ar tampytų. Bet jie didėja ir storėja bei juda – būriuojasi, išsiskirsto ir vėl būriuojasi. Paskui, rudens pabaigoje ir žiemos pradžioje, jie dingsta. Ko gero, išskrenda į šiltus kraštus. Arba į šaltus. Tiesa, kai kuriuos egzempliorius galima išvysti ganantis ir žiemą. Britų mokslininkai apie tai nieko nesakė. Bet, sprendžiant iš elgesio, tie DBM tikrai yra gyvūnai. Neagresyvūs, nes visai neprieštarauja, kai mano šuo Fintas vis taikosi pakelti prie jų užpakalinę koją.

O jei rimčiau, tai kartais man vis dar kyla keistų klausimų. Andai pagalvojau, kad medžių lapai ir taip supūtų ir taptų visai geru juodžemiu. Tai kam juos grėbia ir dar kažin kur išveža? Kada žmonės pradėjo tai daryti? Tokiais egzistenciniais klausimais net dar ne taip seniai visagalis gūglas bejėgis padėti. Teko kreiptis į dabar populiarų ir žymiai išmanesnį dirbtinį intelektą (DI). Toks beveik giminė juk – abu mes „iš didžiosios D“. Anas patvirtino mano spėjimą, jog lapus grėbti pradėta ne taip seniai – tik XIX amžiaus pabaigoje ar XX pradžioje, kai imta prižiūrėti miestus ir parkus, o savivaldybės, merijos ir kitos panašios valdžios ėmė formuoti viešųjų erdvių higienos standartus. Suprask, įsisteigė visokios firmos, kurios tvarkė tuos viešparkius ir reikėjo gi joms sugalvoti, už ką čia nuplėšus iš žmonių pinigus mokesčių pavidalu. Visai neblogas verslo planas.

Prisimenu, buvo toks laikas, kai kiemsargiai ir kiti šlavėjai/grėbėjai taip stengėsi palaikyti tvarką, kad vos ne kiekvieną dar tik krintantį nuo medžio lapą jau pasitikdavo aukštai iškeltu įrankiu ir skubiai sviesdavo į krūvą. Ne taip seniai, man dar Vilniuje gyvenant, vieną rudenį sostinės meras (tuo laiku, jei neklystu, juo buvo Artūras Zuokas) sumąstė, jog galima tais spalvotais lapais leisti pasidžiaugti miestelėnams. Juk tikrai labai smagus reikalas čežinti tą geltonai-raudonai-rudą ir kitaip spalvotą kilimą kojomis, svaidytis lapais ir taip linksmintis. Sugrėbti ir išgabenti tuos lapus galima ir tada, kai visi jie nukrenta ir praranda žaviai rudenišką gražumą, o ne kasdien ištisus pora mėnesių. Tai ne tik gražu, bet ir ekonomiška – susitaupo ne tik šluotos bei grėbliai, bet ir darbo valandos tvarkymui. Juolab norinčių mosuoti šluotomis ir grėbliais kasmet mažėja.

Dabar tas gražusis ruduo jau visai į pabaigą. Sinoptikai savaitgaliui netgi žada šlapdribą ir sniegą. Bet aš jais netikiu, nes nematau žiemos paukščių – žvirblių nuoguose alyvų krūmuose ir gyvatvorėse šalia daugiabučių laiptinių. Patinka man tie energingi mažyliai. Dar iš tų laikų, kai Vilniaus balkone buvau įtaisęs lesyklą, kurioje rinkdavosi žvirbliai ir zylės. Jie kol kas dar randa kuo maitintis, žmonių pagalbos ir artumos jiems dar nereikia. Kitaip nei lauko pelėms ir žiurkėms, kurios jau prieš kurį laiką patraukė arčiau sodybų, kur maisto visada daugiau.

Vienos Geros Pažįstamos balkone rudenį pradėjo lankytis pora varnų. Ji kažkodėl nusprendė, kad svečiai alkani, todėl kas rytą išneša jiems ko nors palesti. Nesupaisysi tų moterų. Kaip ir varnų.

Politiniai giesmininkai aktyviau pradės giedoti po Naujųjų Metų. Kartu su zylėmis.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: