„Gimtasis Rokiškis“ kartu su rajono savivaldybe pradeda visus metus truksiantį projektą „Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos“. Jis skirtas auklėti visuomenę, abejingą miškams, virstantiems šiukšlynais. Norime skatinti rajono žmones nebūti abuojais vis aktualėjančiai miškų taršos problemai, vienyti valdžią, spaudą ir visuomenę nelengvam iššūkiui – rajono miškai privalo būti švarūs.
Situacija ypač pablogėjo uždarius rajonų seniūnijų sąvartynus: girios tapo priebėga pigiai ir greitai atsikratyti šiukšlėmis. Aplankysime visas rajono seniūnijas, kalbėsim su rajono vadovais, miškininkais, mūsų kraštą garsinančiais žmonėmis ir klausime jų patarimo: „Kaip išsaugoti švarius miškus, palaukes ir pakeles?“ Projekto tikslas – ugdyti visuomenės pilietiškumą, kurio stoka ir yra daugelio problemų priežastis.
„Kodėl Europos Sąjunga sprendžia, kur mums pilti šiukšles?“ – klausė redakcijon skambinusi moteris, prieš tai išsakiusi nepasitikėjimą sava valdžia. Buvo nuostabiai keista klausytis suaugusio žmogaus svarstymo apie tai, jog UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (PRATC), kurį moteris vadino centriniu sąvartynu, yra įkurtas tik „pinigus plauti“…
O mums nerūpi
„Netikiu, kad kažin kur – Briusely – kam nors rūpi Pandėlio šiukšlynas. Žmonės bent turėjo, kur sąšlavas išvežti. O kas dabar? Mano žemė – pamiškėj: pravažiuojantieji ją baigia užpilti šiukšlėmis…“ – skundėsi moteris. Ką jai atsakyt? Vienu sakiniu nepaaiškinsi.
Niekada niekas nebesužinos, ar į PRATC patenka neplautų pinigų, netyčia įkritusių buitinių atliekų konteinerin ir sunkiasvore mašina nukeliavusių į modernų Atliekų tvarkymo centrą. PRATC pralenkė dažno lietuvio kaimiečio ir menkai raštingo miestiečio protą, buvo įkurtas lyg ir per anksti. Mums niekada nerūpėjo sąvartynai, nei tai, kaip jie gali daryti įtaką mūsų aplinkai, gamtai. Užrištą maišelį įmetėm į konteinerį ir – „finito!“, kaip linksmai pasakytų italas, pastaruoju metu irgi labai susirūpinęs dėl savo šiukšlingų miestų, tačiau, kaip teko skaityti, neturintis drąsos išmesti šiukšlių pakelėje. Iš tiesų, koks mūsų reikalas, kur keliauja atliekos? Lietuva ne tokia ir maža: kapinėms ir sąvartynams mūsų šalis – tarsi guminė.
Didžioji atliekų tvarkymo modernizacija Lietuvoje įvyko tada, kai atsirado šiukšlių maišeliai. „Va, Jėzau Jėzau, kaip gerai!“ – dar ilgai garbinom didžiąją naujovę. Tiesa, stacionarūs konteineriai – irgi buvo gera naujiena. Bet tingiam miestiečiui tai buvo tik patogumas, niekaip nemažinantis aplinkos taršos.
Nutilo net varnos
Nors kai kas ir nenori jo pripažinti rašytoju, bet būtent Edmundas Malūkas tautiečiui davė daugiausia žinių apie sąvartynus. Tiesa, romane „Šiukšlyno žmonės“ jis nekelia nei globalių, nei vietinės reikšmės gamtosaugos problemų, bet mes bent jau sužinojom, kokie dideli būna sąvartynai. PRATC direktorius Arturas Grucė, mostelėjęs ranka, parodė, kur už tvoros, nebeperlipamos net labai sportiškam „bomžui“, bene nuo 1973-iųjų riogsojo „Lūšnynų milijonierių“ gyvenamieji kvartalai. Nieko neliko… Sutvarkytame miškelyje po sniegu rymo tik baltakamieniai beržai. E.Malūkas čia galėtų klausytis mūzų lyrikos, netrikdomos varnų kranksėjimo. Čia – jaukus gamtos kampas. Senasis sąvartynas rekultivuotas. Žodis šis nelyriškas, tačiau tereikia pamatyti šlaituotą, dabar – po sniegu, o pavasariop sužaliuosiantį piliakalnį, ir sielą užlieja pasididžiavimas: mes irgi galim nesmirdėti sąšlavom, mes mokam susitvarkyti taip, kad didžiulėse sąvartynų teritorijose atliekos būtų tvarkomos pagal visus Europos Sąjungos (ES) keliamus aplinkosaugos reikalavimus. Tarsi iš praeities į Dvarininkų kaimą, kuriame netoli Panevėžio ir įkurtas centralizuotas sąvartynas, ateina šiukšlynų žmonės ir klausia: „Kada, po galais, čia baigsite savo reikalus, ir mes galėsime grįžti namo?..“ Direktorius A.Grucė prisipažino: „Man gaila tų žmonių, bet čia nebepalikta nė menkiausio šanso kapstytis. Privalom pamiršti šiukšlyno žmonių istorijos tarpsnį.“
Ar bent suvokiam?
Vis dėlto, ko nerimsta ES? Mūsų šiukšlynai miškeliuose, tolokai nuo žmonių akių ir nosių. Kaimelių žmonės išsišluoja namų kerteles ir kiemelius, išveža sąšlavas į miškeliuose ar nebeveikiančiuose karjeruose įrengtus sąvartynus, ir viskas. Gal ir ne viskas, gal ir užteršiam kokį ežeriūkštį ar upeliuką. Ar labai Ruzgų kaimo (Juodupės sen.) sąvartynas užteršė Šaltojos upelį – Vyžuonos intaką. Nežinom, ir gerai… Rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis spacialistas nė nesiklausė tokių išvedžiojimų. Jis sakė: „Susitikime su švedais į mūsų klausimą, ką darot, jei žmonės nemoka už šiukšlių išvežimą, jie neturėjo, ką atsakyti. Jie nesuprato klausimo, nesuvokė, ką mes norime sužinoti. Kelios Europos Sąjungos valstybės turi supratimą apie seniūnijų sąvartynus miškeliuose? Mes teršiam savo kraštą ir dar klausomės kaimo žmonių įrodinėjimų, girdi, jiems nereikia konteinerio, jie gyvena be atliekų. Kokiam nevykėliui verslininkui, žinoma, paprasčiau išvežti miškan kelias tonas automobilių padangų, kurios bus utilizuotos biudžeto lėšomis. Bet juk tai mūsų giros! Mūsų kraštas! Daug ko stokojam, tai bent jau gamtą saugokim. Apie 56 kub. m atliekų kasdien vežama iš Rokiškio į centralizuotą sąvartyną. Per metus susidarys apie 20 tūkst. tonų. Ar gera gyventi žinant, kad nuklojame savo kraštą šiuklėmis ir kenksmingomis atliekomis? Naujasis sąvartynas įrengtas taip, kad kaupiamos atliekos nekenktų gamtai. Mums bereikia išmokti rūšiuoti atliekas. Žinoma, ne visi rajono žmonės gali tai daryti. Tačiau ne tiek ir mažai mūsų žmonių nė nesuvokia atliekų rūšiavimo svarbos…“
Pasvajokit!
„Valdžia už žmogų nedaug tepadarys. Patys turime išsiugdyti nepakantumo jausmą teršėjams. Juk mūsų visų pinigais tvarkomos šiukšlinamos vietos. Kol kas privalome būti atsakingi ir už save, ir už kaimyną“, – sakė PRATC direktorius A.Grucė, paklaustas, ką pasakytų žmonėms, kurie veža šiukšles į mišką. Anot jo, kuriant ES valstybėms būdingą atliekų tvarkymo sistemą tikėtasi, kad miškų, laukų šiukšlinimo problema bus išspręsta. Juk ne iš kosmoso šiukšles mėto. Mes patys – lietuviai rokiškėnai – šiukšlinam savo pakeles. Anot direktoriaus, vieni naudojamės sukurta atliekų surinkimo sistema, o kitiems – pašvilpaut ant tų taisyklių… Direktorius net negalėjo sugalvoti bent vieno motyvo, kodėl žmonės teršia gamtą. Na, kodėl? Šiukšlinam, nes norim gražiau ir sveikiau gyventi? O gal dėl to, kad švedams turėtume gyvų pavyzdžių, kodėl nenorim pirkti konteinerių: mes turim puikių miškų, į kuriuos vežame šiukšles. Švedams ir visiems kitiems europiečiams tik pasvajot apie tai! Tik tokie tėra motyvai…
Taps pievelėmis
Pagrindinis PRATC įgyvendinamo projekto „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ tikslas – racionali, visuomenės poreikius tenkinanti, gerą aplinkos kokybę užtikrinanti, rinkos ekonomikos nepažeidžianti atliekų tvarkymo sistema. Labai svarbu, žinoma, siekis įgyvendinti visus ES keliamus aplinkosauginius reikalavimus. Bendra projekto vertė – 67,29 mln. litų. Šios sumos 85 proc. – ES fondų lėšos, likusioji suma – mūsų valstybės biudžeto pinigai. Jau uždaryti ir bus sutvarkyti 95 seni Panevėžio apskrities sąvartynai ir šiukšlynai. Rokiškyje tokių beliko 12. Planuose – 3 mln. litų, skirtų rekultivuoti mūsų rajono uždarytus sąvartynus. Buvusios jų teritorijos nepažįstamai pasikeis: žolynai užklos nenaudingus plotus, o kada nors jie būtinai taps žemuogių pievelėmis.
Šis projektas – vienas didžiausių gamtosauginių įgyvendintų užmojų Panevėžio apskrityje, smarkiai pakeisiantis užterštų teritorijų veidą. Jo išraiška daug priklausys ir nuo mūsų nežinia iš kur atsiradusio įpročio mėtyti savo sąšlavas bet kur…
Nebeteršim
Naujasis sąvartynas įkurtas šalia senojo Panevėžio miesto šiukšlyno. Jam atmatuota 54 ha sklypas. Eksploatacijai sąvartynas rengiamas etapais. Tai, kas padaryta dabar, niekuo nepalyginama su senuoju sąvartynu. Vėjas, paukščiai ir žmonės į visas šalis nešiojo suvežtas atliekas. Į žemę susigėrusios nuodingos atliekos plaukdavo gruntiniais vandenimis. Net ir oras čia nebuvo lengvas.
Viena naujojo sąvartyno dalis boluoja skaldos ir žvyro dar nepradėta pildyti atliekomis atodanga.
Sąvartyno dugnas garantuotai nepralaidus skysčiams. Pačioje apačioje paklotas drenažas, jį dengia 0,5 m storio sutankintas natūralus gruntas – smėlio ir žvyro mišinys. Šis paviršius padengtas bentonitu – sintetiniu moliu bei tvirta ir tankia HDPE geotekstilės plėvele, primenančia veltinį. O tada – dar 0,5 m storio skalda. Sunkiasvorės mašinos suspaudžia atliekų turinį, o susidarius 2 m storio sluoksniui vykdomi technologiniai perpylimai gruntu. Viskas paslėpta tvarkingai ir amžiams. Nepralaidus dugnas saugo vandenis nuo taršos, ateityje rekultivuotas paviršius lyg sarkofage uždarys tai, kas terštų aplinką.
Projekto lėšomis įrengta ir didžiulė žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė, atliekų rūšiavimo linija, garažas, administracinis pastatas.
Šio projekto dėka lengviau turėtų atsikvėpti ir mūsų miškai miškeliai, upeliukai ir upelės: mūsų atliekos iškeliauja ten, kur saugu.
Rūšiuokim
Europos Sąjungos lėšomis įrengta pirmoji sąvartyno sekcija. Rengiama antroji, kuri pradės veikti užpildžius pirmąją. Tai truks maždaug dvejus metus. Per tą laiką bus sukauptos lėšos kitoms sekcijoms įrengti. Jei mes išmoktume rūšiuoti šiukšles, sąvartynas užsipildytų ne taip greitai, be to, spartintumėm galimybę vystytis antriniam atliekų perdirbimui. Toksiškos medžiagos, atskirtos nuo kitų, būtų saugiai utilizuojamos. Apskaičiuota, jog rūšiuodami atliekas, išmetamų šiukšlių kiekį sumažintume apie 20 proc., o dažnai ir daugiau. Kiekvienas gyventojas, mokantis rūšiuoti atliekas, mažų mažiausia yra protingas: jis moka atskirti stiklą nuo popieriaus ir plastmasės ir net sugeba šių skirtingų rūšių atliekas sumesti į joms skirtus specialius konteinerius. Gyvenimas nemeluoja – tai nėra paprasta…
Sukurta atliekų tvarkymo sistema ypatingai nenutolino sąvartyno nuo Rokiškio: šalia miesto įkurta stambiagabaričių atliekų priėmimo bei kompostavimo aikštelė, atliekų perkrovimo stotis. Sistema veikia. Tereikia nusipirkti konteinerį.
