Dažnas pastebi, jog šiuo metu krizės kamuojami lietuviai vis labiau atsigręžia į savo kraštą ir vietoj tolimų kelionių į užsienį renkasi Lietuvą. Taip buvo ir Smetonos laikais, ir pokariu. Tiesa, tuomet rokiškėnai po savo gimtinę keliaudavo sunkvežimiais ir traukiniais, o neturintys galimybių ilsėtis Palangoje kaip kurortą rinkdavosi Žiobiškį ir jo pušynus, kvėpuodavo grynu oru, iš vietinių pirkdavo kiaušinius ir pieną…
Turtingieji keliavo po pasaulį
Rokiškio grafai Pšezdzeckiai keliaudavo ir po užsienį. Muziejuje sukauptas fotografijų archyvas, anot direktorės pavaduotojos Marytės Mieliauskienės, leidžia manyti, kad aukštuomenė poilsiui ir kelionėms rinkdavosi Paryžių, Nicą, kitus tolimus miestus. Grafų archyve išsaugota fotografija iš kelionės po dykumą. Tiesa, nėra žinių, ar joje užfiksuotas bent vienas mūsų aristokratijos atstovas. Dar įdomesnė 1885 m. datuojama senutėlė nuotrauka su prierašu apie tai, kad joje įamžintas grafų vaikas Liepojos pajūryje. Muziejininkai teigia, jog kurortus grafai mėgdavę žiemą, o vasarai dažniau rikdavosi savo rezidenciją Rokiškyje ir aplinkinius dvarus.
Yra išlikusių duomenų, liudijančių, kad po užsienį važinėdavo ne tik Rokiškio grafai. Išsaugota fotografija, kurioje Onuškio grafienė Marija Komarienė nusifotografavusi Belgijoje. O štai afiša, kviečianti į susitikimą su mokytoju P.Simanavičiumi, liudija, kad jis viešėjo Šveicarijoje, todėl paskaitoje numatyta pasidalinti įspūdžiais apie šią šalį. Rokiškyje prie bažnyčios stovintį Nepriklausomybės paminklą sukūręs skulptorius Robertas Antinis fotografijoje užfiksuotas besiilsintis Paryžiuje.
Palanga – ne kiekvienam
Palanga anuomet nebuvo kiekvienam pasiekiama. Į pajūrį, p. Mieliauskienės žiniomis, galėjo vykti tik tie, kurie turėjo gerai apmokamą darbą – gydytojai, teisininkai, mokytojai, agronomai. Tačiau ir tuomet, pasak muziejininkės, garsiausias šalies kurortas asocijavosi su laisve, nevaržomomis linksmybėmis, paleistuvyste.
Muziejuje yra rokiškėnų, Smetonos laikais poilsiavusių Palangoje, fotografijų. Įdomi, senuose filmuose daugiau matyta to meto maudymosi kostiumėlių mada – trikotažiniai berankoviai jūreiviško stiliaus marškinėliai ir trumpi, taip pat trikotažiniai šortai bei sijonėliai. Moterys dažnai pozuodavo dėvėdamos skrybėlaites, su skėčiais ar kita atributika. Gyvenimas kurorte, p. Mieliauskienės žiniomis, atsieidavo 5,15 Lt per parą vienam asmeniui. Už dviejų kambarių butą su virtuve sezonui reikėjo mokėti 250 Lt. Tai, manoma, būdavę labai brangu. Buvo ir kurorto rinkliava: pavyzdžiui, per mėnesį visam sezonui šeima turėjo mokėti 20 Lt, moksleiviai – 7,5 Lt.
Vietos kurortas – Žiobiškis
Yra išlikusių fotografijų, liudijančių, kad rokiškėnai vykdavo ir į Latvijos pajūrį, lankydavo žinomas kaimyninės šalies vietas. Dažniausia keliaudavo grupėmis, nes tuo metu jau buvo susikūrusios įvairios organizacijos: skautai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai ir pan. Vartant jų kelionių nuotraukas į akis krenta tai, kad net pajūryje keliautojai dėvi kostiumus, moterys pasipuošusios suknelėmis ir skrybėlaitėmis.
Muziejininkė yra girdėjusi, kad vietiniai žydai verslininkai, kurių Rokiškyje buvo nemažai, Smetonos laikais mėgo Žiobiškį, kurį vadindavę kurortu. “Ten, pušynuose, jie nuomodavosi kambarius, kvėpuodavo grynu oru, pirkdavo iš kaimiečių šviežią maistą (kiaušinius, varškę, pieną) ir ilsėjosi”, – sakė direktorės pavaduotoja. Tiesa, daugiau duomenų apie rokiškėnų poilsį Krašto muziejaus archyvuose nėra.
Ir kūnui, ir sielai
Tiems, kam kurortai nebuvo pasiekiami, siūlyta šiokių tokių pramogų vietoje. Pavyzdžiui, dažnai į Rokiškį atvažiuodavo cirkas. Tai patvirtina fotografijų, kuriose įamžintos vaidinimų ar aktorių gyvenimo akimirkos, gausa. Muziejininkų žiniomis, palapines aktoriai statydavo tiesiog Nepriklausomybės aikštėje, kur ir vykdavo vaidinimai. Programa, kaip rašoma amžininkų atsiminimuose, būdavusi įvairi: akrobatų pasirodymai, žvėrių imtynės, įsimintini numeriai – aktorius kišdavo į liūto nasrus galvą, peiliais apmėtydavo merginą.
Tuo metu populiarios buvo ir ekskursijos, kurių metu keliautojai lankydavo Vilniaus Gedimino pilį, Kauno karo muziejų, Nepriklausomybei skirtus paminklus, piliakalnius, apžiūrėdavo liaudies meną ir visa, ką rekomenduodavo tarpukariu Lietuvoje įkurta Turizmo sąjunga. Ji organizuodavo keliones po įžymias Lietuvos vietas, o savo leidiniuose siūlė: “Jei tik dalį šventadienių žmogus paskirs gamtai, o tuo pačiu ir savo tėvų žemei pažinti, galima įsivaizduoti, kokia bus didelė jo kūnui ir sielai nauda.”
Kelionėms ruoštasi itin kruopščiai
1938-aisiais išleistame ir muziejuje išsaugotame “Vadove po įžymias vietas” ypač propaguojamas keliavimas pėsčiomis, mėgavimasis gamta. Net nurodyta, kiek kilometrų per dieną gali nueiti jaunas žmogus (15-20 km), moteris (15-20 km), vyresnis žmogus (25-30 km). Maršrutai arba turai vadinami “keliaga”, kuriems patariama itin kruopščiai ruoštis, “visus su kelione susijusius klausimus” siūloma “išrišti namie, kad niekas nebūtų palikta atsitiktinumui”, yra siūlymų nesirinkti trumpiausio kelionės plano, o geriau – vertingiausią.
Sklaidant šį leidinį ne vienas sakinys sukelia šypseną. “Šiais laikais, galima pasakyti, keliauja visas pasaulis. Šiandien mechanizuoto gyvenimo laikai – auto, traukiniai, lėktuvai, radijas, telefonai verčia žmogų, lyg ir mechanizmo dalelę, nepaprastai greitai judėti. Šių dienų tempas paverčia žmogaus gyvenimą nenormaliu. Be to, miestiečiui nemažai energijos atima kinas, teatrai, alkoholis, nikotinas, visokie azartai ir panašūs dalykai. Todėl visai suprantama, kad visos kultūringos tautos stengiasi nenormalų miestų gyvenimą pakeisti kelionėmis po gamtą, gryną orą…” – tai sakiniai iš 1938 m. išleistos knygos.
Juokas juokais, tačiau vartant minėtą vadovą darosi aišku, jog Smetonos laikais turistams buvo taikomos nemažos nuolaidos: nuo gegužės 15-osios iki rugsėjo 15-osios specialus tarifas geležinkeliu grįžtantiems iš Birštono kurorto, o 37,5 proc. – važiuojantiems į pajūrio stotis.
Pasipuošę, tačiau sunkvežimiu
Anot p. Mieliauskienės, keliauti nebuvo itin patogu. Dažnoje tarpukario ir vėlesnių metų fotografijoje ekskursantai, nors ir laimingi, išsipustę, sėdi susispaudę sunkvežimyje. Pašnekovė pati prisiminė savo kelionę į Rygą su klasės draugais. Keliavo dengtu sunkvežimiu, kurį pasistatė Rygos centre. Vaikščiojo po turgų, įkurdintu po stikliniu kupolu, aplankė zoologijos sodą, karių kapines ir kitas vietos įžymybes.
Rokiškio lankytinos vietos
O ką tarpukariu keliautojai galėjo aplankyti Rokiškyje? Anot p. Mieliauskienės, leidiniuose Rokiškis pirmiausia minimas kaip miestas, turintis gotiško stiliaus mūro bažnyčią, vieną gražiausių Lietuvoje. Joje esą tokių bažnytinių reikmenų, kokių neturi nė vieni šalies maldos namai. “Be to, lankytinas ir Ožakmenio akmuo Ignotiškio dvare, o į žiemos vakarus nuo Kokšių kaimo yra apskritų, dideliais akmenimis apdėtų milžinkapių”, – teigia tuometinis “Kelionių gidas”.
Miesto svečiai galėjo apsistoti dviejuose viešbučiuose: Nepriklausomybės aikštėje buvo “Europa”, o Vytauto Didžiojo gatvėje – “Londonas”. Be to, vasarą ekskursijoms buvo siūloma nemokamai naudotis gimnazijos ir pradžios mokyklos patalpomis. Dar vienas įdomus faktas – “Kelionių gide” rašoma, jog Rokiškis įkurtas prieš 200 metų, o mes jau šventėme 510-ąjį miesto gimtadienį. Pasirodo, tarpukariu dar nebuvo tikslių žinių, kada Rokiškio vardas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose.
Reda Milaknienė
