– Jūs Andriejus ar Andrius?
– Mama norėjo man suteikti šventą vardą ir pavadino Andriejumi. Tokį vardą turėjo vienas apaštalų. Bet aš pasirašinėju Andriaus vardu. Gimiau 1928 m. balandžio 9 d. Vaičėnų kaime, tarp Dusetų ir Obelių.
– Kalbamės muziejaus kambaryje, skirtame partizaninėms kovoms įamžinti, nes su šiomis kovomis susijęs Jūsų gyvenimas, antra, esate išsaugojęs partizanų štabo archyvą. Kaip atsidūrėte pas partizanus?
– Buvau įpareigotas išsaugoti tą archyvą. Tai laikraščiai, atsišaukimai, kiti dokumentai. Tuomet vienas iškiliausių partizanų vadų buvo Balys Vaičėnas, kilęs iš devynias sodybas turėjusio Vaičėnų kaimo. Antrąkart okupavus sovietams, visi kaimo vyrai išėjo į partizanus. Juos išleisdamos moterys ašarojo, o jie buvo nusiteikę ryžtingai: grįš laisve nešini. Deja, nė vienas negrįžo. Tarp jų ir mano brolis. Po Antazavės Šilo kautynių jie neturėjo atsarginių bunkerių ir nutarė išsisklaidę praleisti žiemą, o pavasarį vėl susirinkti. Tačiau brolis buvo suimtas ir kaltinamas tuo, kad buvo B. Vaičėno dešinioji ranka, verčiamas išduoti ginklų slėptuves. Po tardymų jį buvo numanyta išsiųsti į frontą, bet sunegalavusį paliko mėnesiui sveikatai taisyti. Brolis grįžo į namus. 1945 m. gegužės 2 d. siautėjo karinis dalinys. Brolio neišgelbėjo išduota pažyma, jis buvo suimtas kartu su tėvu. Nužudyti. Brolis buvo vyresnis už mane penkeriais metais, jį laikiau autoritetu. Mačiau suvarpytą kulkų, durtuvu subadyta krūtine. Naktį parsigabenome ir palaidojome Obelių kapinėse, o aš išėjau pas partizanus. Kito kelio nebuvo, būtų susidoroję. Partizanais tapdavo tik tie, kurie priimdavo priesaiką ir vykdydavo vado nurodymus, o kurie slėpėsi nuo kariuomenės – tie „nesiskaitė“. Priėmiau priesaiką. Tapau vado patikėtiniu. Tada buvau 16 metų. Žygiuose ir atlikdamas užduotis norėdavau pasireikšti ir padaryti daugiau nei suaugusieji. Tai vaikiškas bruožas (šypsosi – aut. past.). Vaičėnas mane ramindamas sakė, kad svarbu ne gyvybę už tėvynę atiduoti, o gyvenimą.
(Daugiau – antradienio „Gimtajame…“)