Neseniai redakcijoje apsilankė rajone gerai žinomas ūkininkas. Įpuolęs į kabinetą iš karto „griebė jautį už ragų“ – ėmė priekaištauti žurnalistams už prastą ūkininkų ir kaimo įvaizdį visuomenėje. Mes kalti, kad vyrauja įsitikinimas, esą kaimas prasigėręs, o ūkininkai vis skundžiasi, nors gauna dideles išmokas. Paprašytas pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais, kada taip „Gimtasis…“ rašė, mestelėjo: tai „Mano ūkį“ paskaitykit, pažiūrėkit, kokie ten komentarai, ką ten apie ūkininkus rašo.
Taigi mes ne „Mano ūky“ dirbam, o komentarus ne žurnalistai rašo. Bet argi tai svarbu? Pasirodo – jokio skirtumo, vis tiek žurnalistai kalti. Nors aš asmeniškai neturiu jokio nusistatymo prieš tikrus ūkininkus, atvirkščiai, žvelgiu su pagarba į sunkų jų darbą, gebėjimą naudotis visomis šiuolaikinėmis technologijomis ir kantrų prisitaikymą prie įvairių gamtos sąlygų. Bet sutikit, kad ir ūkininkų yra visokių, ir ne visi ūkiai prižiūrėti klesti, o ir kaime toli gražu ne visi blaivybei prisiekę.
Lygiai taip pat su medikais, kurie įsitikinę, kad pats blogiausias įvaizdis visuomenėje yra jų. Be abejo, dėl to kalti žurnalistai. Visai neseniai sulaukiau gydytojos klausimo: „Kodėl žurnalistai taip nemėgsta medikų?“ Ar tikrai? Ar problema – žurnalistai? Esu sutikusi įvairiausių medikų, tarp jų – puikių profesionalų, nuoširdžiai atsidavusių savo profesijai. Tokių matau ir Rokiškyje. Ne vieną esu kalbinusi ir interviu spausdinusi. Gaila, pasitaiko ir kitokių – visiškai abejingumų ir aplaidžių – esu su tuo susidūrusi, tik dėl to neklijuoju visiems medikams vienodos etiketės.
Tačiau galiu nuraminti ir ūkininkus, ir medikus, yra visuomenės grupė, galinti pretenduoti į etiketę, nuspalvintą pačiomis neigiamiausiomis spalvomis. Manau, atspėjot, tai – politikai. Žinoma, vėl kalti žurnalistai, o ne tautos išrinktųjų veikla, jų nekompetencija ar piliečių neaktyvumas juos kontroliuojant. Esu girdėjusi politikų komentarų: „Ir vėl tie nepakenčiami „žurnaliūgos“ kiša visur savo nosį.“ Na, taip, kišam nosį. Manot, jei nekištume, tauta būtų geresnės nuomonės apie jūsų kompetenciją ir tarnystę? Atsakymą nesunku rasti socialiniuose tinkluose ir komentaruose, kur per kraštus liejasi piliečių kūrybinis potencialas.
Tik nereikia manyti, kad visos kitos profesinės ar socialinės visuomenės grupės džiaugiasi kitokių spalvų etiketėmis. Paklauskit mokytojų, verslininkų, teisininkų, valdininkų, galų gale pensininkų ar kunigų – visi tvirtins, kad visuomenėje nepelnytai įsitvirtinęs neigiamas jų įvaizdis. Kaip ir apie žurnalistus. O kas jį formuoja? Kas lipdo tas etiketes ir kokiais klijais klijuoja, kad taip sunku nusiplėšti?
Šiais laikais formuoti viešajai nuomonei yra daug lengvai prieinamų kanalų, ir jais naudojasi visi, ne tik žurnalistai. Visi žinom, kokį pagreitį įgavo socialiniai tinklai. O kur dar galimybė komentuoti internetinėje erdvėje? Čia jau veikia kitokie principai nei žurnalistikoje. Čia gali likti anonimu arba susikurti kokią tik nori asmenybę ir ja dangstytis. Gali rašyti ką ir kaip nori, o atsakomybės – jokios. Gali lieti nuoskaudas, pyktį, drabstytis kaltinimais ir purvais – nereikia nei įrodymų, nei faktų, nebūtina leisti pasisakyti ir kitai pusei. Kitaip nei žurnalistikoje, kuri nėra anoniminė, kur egzistuoja ir žurnalistinė etika, ir atsakomybė, ir teismai.
Socialinių tinklų reikšmės viešosios nuomonės formavimui niekas nenuneigs. Bet nenuvertinkime ir anoniminių komentarų. Daug kas teigia, kad į juos nekreipia dėmesio, neva rašo juos nestabilios psichikos žmonės pilnaties metu. Tai nėra tiesa. Tokia nuomonė – tik viena iš etikečių. Sunku pasakyti, kas juos rašo, deja, jie skaitomi ir viešąją nuomonę veikia, prisideda prie vienos visuomenės grupės nuomonės apie kitą formavimo, skatina priešpriešą ir kuria nepasitikėjimą.
Būtent internetinėse platybėse atsiranda apibendrinančios etiketės – „visi jie tokie“: ne vienas kuris medikas provokavo ar paėmė kyšį, ne vienas kuris verslininkas apgavo, ne vienas kuris žurnalistas sąmoningai iškraipė faktus, ne vienas kuris kunigas suklupo. O ne, tai tampa bendrine forma ir norma. Tam tikros visuomenės grupės etikete, kurią su tokiu pasimėgavimu kažkas užklijuoja, o ji ima ir prilimpa ilgam. Ir kokiais klijais klijuojamos tokios etiketės? Nežinau, nesu psichologė, bet man atrodo, kad viskas kyla iš vidinio nepasitenkinimo, nes dauguma vis dar nėra pilietiškai aktyvūs, nedrįsta atvirai ir ne anonimiškai kovoti už tai, kas kiekvienam teisiškai priklauso, kad ir tinkamai suteikta medicinos pagalba, pasyviai stebi, laukia, kol kažkas už juos viską padarys, o nesulaukę piktinasi – „visi jie tokie“.
