Ko žmogui labiausiai reikia?

Pagaliau žiema. Nors ir nedaug, tačiau bent plonu sluoksniu žemę nuklojęs sniegas ramina. Kaip visuomet: po audros ateina ramybė, o po juoda – balta.

Ko reikia, kad ant to balto žemės rūbo ir mes, jos gyventojai, nors kiek būtume šviesesni, lengviau atsidustume artėjant didžiosioms metų šventėms?

Ramybės. Nes ji šiandien didžiausias deficitas. Ramybės terapija labai praverstų. Įsiaudrinęs, išsigandęs žmogus gali daug nesąmonių pridaryti. Pati didžiausia neganda, išbandymas atlaikomas, jeigu jis priimamas oriai, išlaikant ramybę. Niekas tiek bėdų nepridaro, kaip ne laiku ir ne vietoje išsprūdęs žodis. Sutinku, kad norint iš kantrybės galima bet ką išvesti – ypač jeigu to ir siekiama. Dažnai žmogus erzinamas lyg šuo, iš jo tyčiojamasi, o paskui stebisi visi – matai koks degtukas! Kalbame apie patyčias. Gaila, bet dažnai mes patys jas provokuojame. Kad ir skandalas dėl priekabiavimo. Priekabiautojų nedangstau, tačiau nesuprantu ir aukų elgesio. Eiti į priekabiautojo namus ir nesuvokti pasekmių, gerti kartu vyną ir po kelerių metų suprasti, kad išgertuvių metu vyko priekabiavimas?! Gal tada nereikia aukoms pykti, kad visuomenė jas smerkia, nesupranta. Save gerbianti moteris niekada su vyno buteliu neis į vienišo vyro namus. Tai ypač buvo akcentuojama ir mūsų, lietuvių, kultūroje. Gaila, kad tai kažkodėl staiga tapo atgyvena ir nebepriimtina kalbant apie gero elgesio taisykles. Moteris tuo ir žavi, kad skiriasi nuo vyro ne tik išvaizda, bet ir elgesiu, o ne stengiasi visur ir viskuo būti kaip jis.

Išminties. Pirmiausiai prieš ką nors smerkiant verta atsigręžti į save. Išminčiai sako, kad kitą žmogų turi teisę teisti ir smerkti tik tada, kai pats nueini jo kelią. Gal todėl taip graudu žiūrėti, kai išminties dažnai trūksta ir tam, kuris moko. Išmintingas žmogus niekada nelinguos galva, kai kvailys tauškia niekus. Išmintingas žmogus niekada nenusisuks į šalį, kai lengvai įraudęs pažįstamas ar svetimas sėda prie automobilio vairo. Jis žino, kad privalo tai sustabdyti ir jokia kaitri Egipto saulė nesugebės užspausti sąžinės balso. Bet taip daro tik išmintingi žmonės.

Susiklausymo. O kaip dažnai mes girdime tik save ir tai, ką norime girdėti. Prie sienos buvo kalamas sveikatos apsaugos ministras už neva priimtą sprendimą neparduoti vaistų be receptų. Tame klyksme niekas negirdėjo ar nenorėjo išgirsti, kad jokio sprendimo nebuvo, o buvo tik pareikalauta tvarkos parduodant vaistus. Ar pamenate reklamą, kuri visus kviesdavo į vaistinę apsipirkti ir iš jos išeidavo su pilnu maišeliu vaistų? O juk vaistinė – tai ne maisto prekių parduotuvė.

Atjautos. Prieš Kalėdas lyg iš gausybės rago pasipylė raginimai padėti vargstantiesiems. Gerumo akcijos vyksta viena po kitos. Nusiunčiame po paramos žinutę ir toliau ramiai žingsniuojame pro šalia vargstantį vienišą kaimyną, pažįstamą. Jie mūsų dėmesio nori ne tik per šventes ir per įvairias akcijas. Žmogus valgyti nori kasdien. Atjauskime, supraskime tuos, kurie nedrįsta pagalbos paprašyti, bet jos labai reikia. Dažnai matomas tik tas, kuris garsiau rėkia, o vienišam miško palaukėje gyvenančiam senoliui vargu ar ateina Kalėdos.

Darnos. Ten, kur darna, ten ir tvarka. Tvarka darbe, gyvenime, buityje. Apie sujauktus gyvenimus dažnai praneša policijos suvestinės. Smurtavo prieš žmoną, vaikus, tėvus. Kodėl taip nutiko? Matyt, tai atėjo iš vaikystės, kur gal trūko meilės, šilumos, o šiandien jau matome pasekmes. Bus kurie nustebs – nejaugi Seime visi mūsų išrinktieji turėjo nelaimingą vaikystę, kad taip pešasi, nemoka bendrai dirbti, meluoja? Ne, kažkuriuo momentu mes patys juos tokiais padarėme – jie mūsų atspindys, nes rinkome į save panašius. Dabar labai madinga pilna gerkle rėkti, kad jeigu nėra įrodymų, tai ir nekaltas. Bet yra moraliniai dalykai, kurių nepaslėpsi po jokiais užraktais. Pakeista pavardė po straipsniu ir plačios nuostabos akys dar neįrodo, kad mūsų Seimo narys nedangsto savo padėjėjos, norinčios būti ir žurnaliste. Ateis laikas ir rinkėjai paklaus, ar tai teisinga ir moralu. Politikoje, kaip ir gyvenime, yra ir nerašytų taisyklių, kurias pamiršus nieko gero. Kol nėra darnos su pačiu savimi, aplinka, tol Kalėdos vargiai ar ateis – tai bus tik spalvingos dekoracijos, bet ne sielos šventė.