„Labai gaila, ieškokit galimybių“

„Nemunėlio“ leidybai iškilo tokia grėsmė, kad žurnalo nebebus“, – sako jo sumanytoja ir redaktorė Alicija Matiukienė. Septyniolika metų leidžiamas žurnalas „Prie Nemunėlio“ nebeturi finansavimo. Na tai kas, kad jau ir naujam numeriui paruošti septyni straipsniai. Gali būti, kad jie nebeišeis, darbas bus bergždžias. Iki šiol  žurnalo leidybą rėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Savo dalimi nuosekliai prisidėjo ir Rokiškio savivaldybė. Tačiau nuo šių metų fondas baigė savo veiklą.

Vietoje jo įkurtas Medijų rėmimo fondas. Tačiau „Prie Nemunėlio“ leidėjus sustabdė staiga atsiradusi netikėta sąlyga – reikia turėti bent du etatinius darbuotojus. „Bet mes, nevyriausybininkai, niekada jokių etatų neturėjom, o dabar prarandam galimybę teikti paraišką. Konsultantė pasakė – labai gaila, ieškokit galimybių, bet būtinai turi dirbti du žmonės“, – kalbėjo Alicija per paskutinio žurnalo numerio pristatymą.

Kaip „išbristi iš tokios bėdos“, visiškai neaišku. Rokiškio savivaldybė negali skirti net dalinio finansavimo net ir tuo atveju, jei paraišką arba projektą naujam fondui teiktų „Nemunėlį“ tiražuojanti leidykla. Čia irgi – biurokratinės pinklės. Rokiškio savivaldybė dalinį finansavimą skiria tik Rokiškyje registruotiems objektams.

Tačiau Alicija Matiukienė nenori laidoti leidinio, kurio išėję trisdešimt penki numeriai ir kuriame fiksuojama mūsų esmė – savastis, legendos ir žmonės. „Kūrėm, rašėm, sisteminom, galvojom, išliks ateičiai“, – sako žurnalo redaktorė.

Verkti, kaip smaugiama kultūra ir atsisakoma to, kas kurta dešimtmečiais, tapo įprasta. Nelabai kas ir pastebi, nelabai kas ir supranta, nelabai kas gilinasi. Kol nereikia lipti ant scenų, politikams kultūra – prikibusi rakštis, neretai tiesiai įvardijama „tomis nesąmonėmis“. Nors po tais žodžiais – visa mūsų istorija ir jokiais etatais neapsaugot  ne apie savo reitingus galvojančių žmonių darbai. Po puslapį kruopščiai renkamos, realiai kasinėjant randamos seniausios žinios, dar neatskleistos versijos ir datos. Senos nuotraukos. Užmirštos asmenybės. Faktai, kuriuos po dešimties metų jau bus sunku atrasti, nes nebeliks liudininkų. „Nemunėlis“ turi tendenciją nepataikauti madingoms tendencijoms. Čia autoriai kapsto giliau.

Šiomis dienomis apie Rokiškį, kaip teatro miestą, rašo visi. Rašo apie jo formą šiandien ir apie turinį, kuris buvo puikus vakar. Apie šiandien – beveik nekalbama. Bet Rokiškis – ne tik teatras, o žurnale „Prie Nemunėlio“ – visa mūsų miesto ir krašto istorija.

P.S. Jei paskirsite 1,2 proc. GMP paramą jo leidybai, labai gali būti, kad Jūsų pastangos atsipirks, bus pastebėtos ir įvertintos. O gal apskritai atsiras tas mecenatas, kuriam – ne tas pats. Kaip Rokiškio grafams, kurie mums paliko ne tik nuotraukas ir paveikslus, bet bažnyčią ir rūmus, estetiką ir požiūrį į tai, kas tik širdimi apčiuopiama. Taip, yra rajonų, kur tokius leidinius finansuoja pačios savivaldybės. Tarkime, Jonava. Gal ir pas mus taip bus. Jei nepaskęsime vien kelių priežiūrai skirtose eilutėse ir samdydami „menedžerius“ pavadinimams keisti.