Naujos elito bendravimo formos – neatsukti kito skruosto

Kažkuri dabartinės inteligentijos dalis nuo mokyklos laikų į oponavimą bei nesutarimus buvo įpratinti reaguoti oriai – išklausyti kitos pusės nuomonę, palinksėti galvą, kad suprato, išsakyti argumentus ir vėliau patylėti. Na, o jeigu kažkas kokiu ten asilu ar ožiu išvadindavo, garbės reikalas buvo išdidžiai pakelti galvą ir, atsukus nugarą, tylint nueiti. Sakysit, čia pasakas rašau? Na, lyg ir ne. Man pačiai buvo skiepijamos tokios nuostatos – į įžeidimą įžeidimu neatsakyti. Tiesa, tai dažnai buvo neveiksminga. Kaip ir krikščioniška nuostata atsukti kitą žandą, jeigu jau gavai per vieną.

Deja, dabartinė kultūra kartu su visa „aukštuomene“ suka kita linkme. Nauja norma – vos kažkam surikus, rėkti atgal, išvadinti visais žinomais organų bei gyvūnų pavadinimais. To pavyzdys – O. Šurajevas, atėjęs su puokšte „gražių“ žodžių į Seimą. Į jo klausimą „Kieno Krymas?“ neva turėjo atsakyti visi paklausti parlamentarai. Ir pabandykit tik O. Šurajevą kur nors socialiniuose tinkluose smerkti! Užpuls visa krūva įsitikinusių, kad jis tam turėjo teisę. Ne šiaip sau argumentuotai paaiškins, kas negerai, bet ir „pasiųs“, ir pakritikuos išvaizdą, pavardę, praleistą raidę… Na, nes jeigu kažkieno pažiūros kitokios, tai juk yra normalu trenkti per galvą ir parodyti užpakalį! Na, o mokiniai, žiūrėdami į tokius vadinamus „Stand-Up‘us“, mokytojai rėkia: „Mokytoja, taigi ir O. Šurajevas „pasiuntė“, mes irgi turime teisę, juk Jonukas tai neteisus!“

Pagarsėjęs savo „priekio“ (prisipažįstu, kad jo nemačiau, tik po internetus sklando paredaguotos ekrano nuotraukos, kur aiškiai matosi numautos kelnės) ir užpakalio rodymu komikas po to dalyvauja „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose. Apsirengęs kombinezonu, kitaip vadinamu „specofke“, komikas, spaudoje įvardintas kaip visuomenininkas, įteikia apdovanojimą spektaklio„Nemiga“ kūrėjams. Bandant susieti O. Šurajevą su jo vaidmeniu apdovanojimuose, lieka tik minėto spektaklio ir paties visuomenininko sąsajos su Ukraina. Na, o kiti juokauja, kad kombinezoną jis apsivilko, norėdamas save sulaikyti nuo noro nusimauti kelnes…

Plintant naujai bendravimo normai tarp politikų bei elito, neatsilieka ir ministrė pirmininkė, žiebusi vieną kitą komentarą Seimo narei A. Širinskienei. Kažkas apie maudymąsi išmatose (na, iš tiesų buvo parašytas kitas žodis, prasidedantis raide š…), o po to klausimukas: „Tai jau visai legit galiu ponią Agnę Širinskienę vadinti O. Šurajevo širdies dama?“ Na, visa tai – dėl komiko į Seimą atnešto šokolado, dėl ko po to Širinskienė buvo maudoma įvairiuose kontekstuose.

Renkantis paramą Ukrainai, teikiantis apdovanojimus teatralams, O. Šurajevas tampa naujų bendravimo formų kūrėju. Dabar bus priimtina atėjus į darbą kolegoms surengti apklausą tema: „Kieno Krymas?“ Neatsakiusius arba atsakiusius neteisingai – „von“ iš darbo. Na, geografijos objektus galima ir paįvairinti. Garbės reikalas bus priimti padėkas ir apdovanojimus iš naujojo džigito rankų. Aišku, geriau būtų, kad vilkėtų kombinezoną… Tuo tarpu Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje, verkia eksponuojamas kulkų ir sviedinių nuolaužų apgadintas Charkivo srities Derhačių centrinės ligoninės medikų automobilis. Tetos ir dėdės internete puolė ginčytis, kad šiuo eksponatu mus apgaudinėja, nes esą tokių senų ir netinkamais ženklais pažymėtų automobilių Ukrainoje seniai nebėra. Tuo metu pačių ukrainiečių paklausus, ar pas juos paskutiniu metu važinėjo tokie automobiliai, jie atsakė teigiamai. Beje, ne suaugę ir kokie manipuliatoriai, bet vaikai… Bandant kažką įrodyti minėtoms tetoms – nuotoliniai smūgiai šluotražiu per makaulę už tai, kad drįstu tikėti „apgaule“.

Tad toliau komikams ir visokiems „visuomenininkams“ renkant paramą Ukrainai, nežinia, ką apie tai galvoja patys ukrainiečiai. Panašu, kad susidaręs kovos įspūdis kai ką džiugina. Na, o aš, kaip ta senų laikų inteligentė, pasirenku aukoti tyliai, nuoširdžiai domėtis, kaip sekasi ukrainiečiams, o į smūgius peiliu į nugarą atsakyti, pasitraukdama iš kovos lauko. Štai, padidins mokesčius dirbantiems savarankiškai. Na, ir ką? Na, ir nieko. Kiti ir dėl šios užmačios burnoja ant pas mus atvykusių ukrainiečių, kad „jiems – viskas, o mums – nieko“, o jeigu iš tiesų, tai mes patys esame sau akmenys po kaklu, vienas kito nekenčiantys. Metė akmenį – mesk kitą. Belieka vaikščioti su šalmais – butaforiniais ar tikrais.