Norėjome permainų Lietuvoje, rinkome lyg ir naują valdžią, bet ta naujoji sulipo su buvusiąja. Atsipeikėję pamatėme, kad nelabai toli ir pasistūmėjome.
Rinkimai JAV irgi vyko trokštant permainų, tačiau pamatę rezultatą amerikiečiai patys pasimetė. Kaip, beje, ir dauguma kitų pasaulio valstybių.
Kodėl žmonės, norėdami permainų, renkasi kraštutinumus? Matyt, todėl, kad tų permainų nori bet kokia kaina, čia ir dabar. Akivaizdu, kad stipresnio, valdingesnio, nors nebūtinai protingesnio, teisė šiandien dar labai veiksminga.
Liūdna ir gaila, kad daug pasiekę, išsilavinę žmonės neina į valdžią. Neseniai teko susitikti su pasaulyje gerai žinomais lietuviais mokslininkais, kurie chemijos ir fizikos srityse yra padarę daug atradimų. Kai vienas iš mano kolegų jų paklausė, ar negalvoja eiti į valdžios postus, šie tik šyptelėjo ir trumpai atsakė: „Mes ten nieko neišmanome, todėl nėra ko gaišti laiką.“
Va tada ir pradedi suprasti, kad labiausiai išsimokslinę mano esą tie, kurie turi tik vidurinio mokslo atestatą. Jiems, kaip sakoma, jūra iki kelių. Tik gaila, kad po tokių „išminčių“ sprendimų paskui kiti ašaras gurkšniais geria. Gal todėl nereikia stebėtis, kodėl iš Lietuvos bėga didelės užsienio įmonės. Kaip galima stabiliai dirbti, jeigu net Darbo kodeksas kaip ta karšta bulvė mėtoma iš vienų rankų į kitas. Viena valdžia priima, kita, dar nespėjusi kojų sušilti, – atideda. Pas mus nieko nėra stabiliau už chaosą.
O žmonės pasiilgę ramybės. Tiek daug aplinkui pavargusių, susirūpinusių veidų, kad vieno renginio metu vedėja neištvėrusi pasiteiravo apdovanojamųjų, ar jie į šventę, ar į laidotuves atėję? Prisiminkime, kaip visai neseniai šventėme valstybines šventes – su liūdesiu ir paraudojimais. Turėjo nemažai laiko praeiti, kol šventės tapo tikromis šventėmis. Matyt, jau lietuvio genuose yra įaugę, jog lengviau dejuoti, negu džiaugtis, lengviau priešų ieškoti, negu draugų susirasti. Taip visą gyvenimą ir praašarojame, šypsenai nebelieka laiko.
Sunkiai sekasi į gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Pykstam ant visko: politikų, blogo oro, artimųjų, ant savęs. Kaip dažnai viską paliekame rytojui. Štai darboholikas sako, kad visus darbus tuoj padarys, visas problemas išspręs, bet išaušus rytojui – vėl viskas iš pradžių ir per darbų gausybę pabaigos nematyti.
O kiek kartų alkoholikai sakė, kad nuo rytojaus mes butelį į šoną ir pradės naują gyvenimą. Kaip tai nelabai pavyksta daugeliui…
Bet artėja didžiosios metų šventės, kai bent kartą ir didžiausias paniurėlis nusišypso. Ta šviesos ir gerumo nuotaika abejingų nepalieka. Todėl ir didžiausios gerumo akcijos, skatinančios padėti kitiems, vyksta šiuo laikotarpiu. Tada plačiau atsiveria piniginės. Nors dažniausiai tuo gerumu dalinasi tie, kurie patys sunkiai verčiasi – gal todėl ta auka turi dar didesnę vertę. Ne veltui sakoma, kad auka matuojama ne jos dydžiu, o širdies šiluma.
Pernai, Kalėdų laikotarpiu, buvau liudininkė to, kad gerumas yra užkrečiamas. Parduotuvėje gal penkerių berniukas labai norėjo šokoladinio Kalėdų Senelio. Vaikui taip jo reikėjo, kad suprasdamas, jog mama gali nenupirkti, pargriuvo ant grindų ir pradėjo šaukdamas voliotis. Mama, neturėdama kitos išeities, nupirko tą saldų Kalėdų Senelį. Jiems išeinant prie durų stovėjo pulkelis 10–12 metų vaikų ir tarpusavyje kažko pykosi, stumdėsi. Daugiausia niuksų kliuvo mažiausiam berniukui, kuris tik stovėjo susigūžęs kampe ir tylėjo, kai kiti jį smirdžiumi vadindami kvietė. „Tu kaimietis, „labdarinis“, – tyčiojosi vaikai. Penkiamečio mama stabtelėjo prie pulkelio ir subarė besityčiojančiuosius. Šie bematant išsiskirstė kas sau, o tas berniukas, pasiėmęs kuprinę, irgi ruošėsi sprukti laukan. Tuomet penkiametis pasisuko į jį ir sako: „Čia tau. Su artėjančiomis Kalėdomis.“
Sunku suprasti, kodėl taip pasielgė vaikas, tačiau, matyt, maža jo širdelė suprato, kad tam stumdomam berniukui labiau reikia saldumyno negu jam.
Tai mažas kalėdinis stebuklas, bet kiek jis daug pasako apie mus. Mes visi gimstame supratingi, atjaučiantys vieni kitus, tačiau vėliau gyvenime išbarstome tuos vaikystės perliukus ir lieka tik pareiga, o ne tikra, nesumeluota meilė artimui.
