Pasaka ne pasaka

Į provincijos miestelį atvyko Trubadūras. Atvyko kaip pasilinksminimo namų vadovas, laimėjęs konkursą atrankos turnyre. Tie turnyrai visada baigdavosi taip, kaip norėdavo miesto galva – Lošėjas ir raudonasis Kardinolas. Jie visi turi pravardes ir jomis labai didžiuojasi. O joms pradžią davė dar jų tėvų ir senelių mokytojai, tolimos rytų šalies valdovai, kurių pravardės vertė drebėti jų priešus. Jie plėtė savo teritoriją į visas pasaulio puses. Atsibastę čia, jie užkrėtė vietinius, naivius žmogelius, keiksmais, gėrimais, vagystėmis ir, svarbiausia, – pravardėmis.

Iš pirmų dienų Trubadūras ėmėsi įnirtingo darbo – išvaikė haremą primenantį kolektyvą, kažkodėl nemėgo moterų, jų žvilgsnių ir kvapo. Greitu laiku apsistatė jaunais vyrukais, nevietiniais, kurių draugijoje jausdavosi pakylėtas ir dažnai pasiekdavo ekstazę.

Pradėjo naikinti pasilinksminimo namams priklausiusias grupes. Tas, kurios visada palaikė miestelėnų dvasią ir viltį, kurios važiavo, keliavo skleisdamos gėrį, savo papročius ir tradicijas. Vietoj to ėmė siūlyti nesuprantamus dalykus – muzikinę kakofoniją, kurios pasiklausę miestelėnai imdavo drebėti, neritmingai trūkčioti ir stengdavosi vieni kitiems padedami palikti tą teritoriją, šokių ir vien tik šokių pasirodymus, kuriuos atlikdavo tie jauni vyrukai, išgaudami tokius dviprasmiškus judesius, kad salės ir aikštės greitai ištuštėdavo.

Lošėjo oponentai griebėsi už galvų. Ėmė rengti išpuolius, siekdami atsikratyti Trubadūro. Ir ko tik nedarė – kvietė į dvikovas, tribūnas, ignoravo jo organizuojamas akcijas, rašė ir kreipėsi į miestelėnus bei plačiąją pasaulio visuomenę – viskas veltui. Jis jautė miesto galvos ir jo artimiausios aplinkos palaikymą. Stiprybės pasisemdavo nuolat vis išvykdamas į tolimąją pietų karščio šalį. Ten gaudavo instrukcijas, kaip toliau elgtis, kad vietiniai greičiau taptų mankurtais, užmirštų savo šaknis, dainas ir godas. Gavęs lėšų, ėmė supirkinėti kaimų ir miestelių pastatus, kad ateityje ir čia skleistų savo užmačias.

Vienas įvykis giliai sukrėtė žmones. Atėjus gražiausioms metų šventėms, žmonės gausiai rinkosi į savo šventovę. Ir štai joje pasirodė Trubadūras, užsimaukšlinęs neįtikėtinai didžiulę lapinę, kad tik visi pamatytų. Nuo amžių vyrai, eidami į šventovę, pirmiausia nusiimdavo kepures, kad parodytų pagarbą Aukščiausiajam. Pamačiusios tokį vaizdą, moterėlės ėmė alpti, gerti vaistus, bet, būdami gražiai išauklėti, tikintieji šventovėje nekėlė triukšmo. Tik prisiekė, kad daugiau tokio išpuolio ir cinizmo netoleruos. Pagaus nusikaltėlį ir, kaip darydavo jų protėviai su prasižengėliais, išteps degutu, apipils plunksnomis ir pririš prie gėdos stulpo miesto aikštėje. Geraširdis šventovės valdytojas – Didysis žmogus – nedrįso subarti ir pamokyti šio išsišokėlio.

Miesto bagotieji, kurie turi sukaupę didžiulius turtus, kaip priimta nuo senovės, miestelėnams, ypač vaikučiams, nutarė duoti duonos ir žaidimų. Duona – tai gražiausios įvairiaspalvės dovanos, o žaidimai – tai dainos, šokiai, fejerverkai prie eglutės. Susirinko, suvažiavo visas svietas, vos talpino didžiulė aikštė. Žmonėms buvo linksma, gera pabūti viename būryje, išvysti nematytų dalykų. Tik Trubadūras, užlindęs už tvoros kampo, stebėjo ir keikėsi, kad susirinko tiek žmonių ir taip visiems džiugu. O pačiam tekėjo ašaros iš apmaudo, kad į jo ir jo vyrukų rengiamus pasirodymus renkasi vis mažiau miestelėnų. Ir nusprendė dar kartą pasityčioti iš bagotųjų. Kreipdamasis į miestelėnus, Trubadūras visokiais žodžiais išdėjo į šuns dienas tuos, kurie su juo konkuruoja ir atima duoną kasdienę. Svarbiausia, kad išsigando, jog nepateisins Lošėjo norų ir įgeidžių bei užsitrauks rūstybę būti išmestas ir išvytas iš šio miesto. O tokių išvijimų jis turėjo apsčiai. Tik kitų miestų galvos su juo nesiceremonydavo – spyris į gerą vietą, ir laisvas. Tačiau Trubadūras keistai nusišypsojo. Jis vėl tapo ramus, nes žinojo: kol turi neatskleistą kompromatą prieš miesto galvą, jis – nepakeičiamas.