Pradėsiu nuo Adomo ir Ievos. Gruodžio pradžioje minėta Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Teoriškai ji beveik sutampa su advento pradžia. Praktiškai – ne. Mat dvi mūsų rajono įstaigos – Rokiškio pagrindinė mokykla ir Skemų socialinės globos namai – šią dieną mini lapkričio viduryje. Svarstau, kaip tiksliau įvardinti: „mini“ ar „švenčia“?
Pagrindinė mokykla penktą kartą organizavo respublikinį menų festivalį „Spalvos“. Jis skirtas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Kitądien toje pačioje salėje spalvotų prožektorių ir konfeti lietuje maudėsi socialinių globos namų organizuoto XX renginio „Stiprus, kai tu šalia“ dalyviai.
Abi šventės respublikinės, jubiliejinės, tačiau su labai SKIRTINGO kalibro svečiais (į vieną suvažiavo seimūnai, kitų rajonų merai, vicemerai, už socialinę globą atsakingi žmonės, aukščiausi mūsų rajono valdžios vyrai, net vyskupas emeritas, latviai, o kitame valdžios „frontą laikė“ viena „švietimietė“), publika (viename salė lūžo, antrame atlikėjai pasirodė tik vieni kitiems ir tėveliams, mokytojams), atlikėjais (viename su neįgaliaisiais į sceną ėjo šalyje žinomi artistai, kitame – tik savuose miestuose ir miesteliuose atpažįstami mokytojai) ir finansavimu. Tuo renginiai akivaizdžiai skyrėsi.
Tačiau ne skirtumus noriu akcentuoti, o panašumus. Tiek vaikams, tiek globojamiems suaugusiems reikėjo milžiniško emocinio palaikymo iš tų, kurie šalia, todėl jie vaidino, dainavo ir šoko įsitvėrę į ranką pedagogams ar šou žvaigždėms, kai kurie laukė padrąsinančių žodžių ar bent žvilgsnių iš užkulisių ir salės. Ir velniop nueina visos teatrinės instrukcijos, neva spektaklio metu režisierius negali įžengti į sceną ir padėti savo aktoriams. Čia buvo kitaip. Reikėjo pagalbos – įėjo. Viskas tikra ir nesuvaidinta. Nežinantiems darbo su „kitokiais“ vaikais specifikos gali keistai nuskambėti choreografės iš Šiaulių žodžiai, kad vieną šokį jie gali repetuoti net pusantrų metų, bet dirbti su jais atėjo metusi pamokas tituluotoje gimnazijoje. Kodėl? Todėl, kad „kitokie“ vaikai kur kas nuoširdesni nei išpuikę gimnazistai, kurie atsisako pasirodyti scenoje vien dėl to, jog baigėsi lūpdažiai… Taigi, manau, šiems renginiams labiau tiktų žodis „švęsti“, nes tai dalyvaujančiųjų pergalė prieš gamtos ir likimo siųstas negandas.
Tokie žmonės atviri. Jei alkanas, tai ir pasisakys, kad nori valgyti. Jei patiks tavo gražūs karoliai, tai ir pagirs. Dėl teisybės pasakysiu: jei neįtiksi ar užsitrauksi jų rūstybę, tai gali pasiųsti ten, kur eiti tikrai nesinori. Tokiu atveju gelbsti humoras. Jiems dažniausiai nesvarbus tavo statusas ir pareigos, banko sąskaitos dydis, nesvarbu, kas tavo pažįstami ir kokią naudą iš tavo ryšių įmanoma išpešti. Iš jų galima gauti dozę tikrumo taip pat, kaip ir iš senelių namų gyventojų, kuriems ne šventinės dovanos svarbiausia, o tai, kad jie būtų užimti. Mat tik taip neprailgsta dienos. Gyvena jie be siekio pasirodyti šaunesniais už kitus, be nuoskaudų, kad negali suktis miesto kalėdiniame šurmulyje. Pavyzdžiui, ten gyvenančiam Liudgerdui nereikia šiuolaikinių, nedūžtančių eglutės žaisliukų, nes pakanka nuo vaikystės išsaugotų puošmenų, kurios dabar jau tapusios retenybe.
Kalbu ne vien apie tuos, kurie atsidūrė scenoje ar laikraščio puslapiuose. Begalė jų tyliai liko išpuoselėtuose kambarėliuose, kitus telanko maltiečiai ar „Carito“ žmonės. Jie nematomi visuomenėje, jų poreikiai kitokie, tačiau noras tas pats – svarbu, kad nors kai kas palaikytų už rankos ir padrąsintų, pasikalbėtų.
Pažiūrėjus televiziją ir perbėgus prekybos centrus peršasi išvada, kad keičiasi ne tik klimatas, bet ir švenčių grafikai: Kalėdas pradedame švęsti lapkričio pradžioje, tada kartu su pramogų (ne)įžymybėmis privalome puošti eglutę, o mandarinus susipirkti gruodžio pirmomis dienomis (juk akcijos!). Jei iki gruodžio 24 d. eglutė nudžius, tai naują galima pirkti ir puošti antrą ar netgi trečią kartą. Iki gruodžio galo mandarinai neišsilaikys – bus praryti arba supuvę. Taigi visa karuselė suksis nuo pradžių.
Ar iki tikrų, kalendoriuje pažymėtų Kalėdų išsaugosime jų dvasią? Tai padaryti sunku, nes komercializuotoje aplinkoje ramybės ir susikaupimo laikotarpiu laikomas adventas praranda esmę, o dvasinių vertybių ir sugebėjimo ištiesti pagalbos ranką silpnesniam tenka ieškoti su žiburiu. Ko gero, tas vertybes geriausiai išlaiko tie, kurie tyčia ar netyčia atsiriboja nuo nereikalingo šurmulio, ir tie, kurie neišgyvena dėl pasibaigusių lūpdažių.
