Sako, per saldžiai rašau. Norite negatyvo? Bus.
„Bus karas su Kinija, bus!“ – ilgus metus pranašavo kaimynas. Taip jis kalbėjo prieš gerą dešimtį metų. Per tą laiką jo sodas suseno, kadaise pavasarį bolavę obelų kamienai nubluko, o pats senolis iškeliavo ten, iš kur matyti ir sodas, ir Kinija, kurios žemių dar niekas neužkariavo. Ir ji nieko nenukariavo. Bet iš dalies senolis buvo teisus – Kinija didžiąją pasaulio dalį pavergė prekėmis, o prekės – mus, pirkėjus. Jos pigios, nes dažniausiai iš kažkur nusižiūrėtos, vienkartinės. Jei vienkartinės, tai greitai lūžtančios, išklęrančios ir metamos lauk. Na, ne visai lauk, kartais į šiukšliadėžę. Arba kažkur išvežamos. Arba perdirbamos ir vėl pakliūvančios ant mūsų stalų, kūnų, kabinamos ant sienų, numetamos bala žino kur, kaip tas keistas įrankis viršugalviui arba nugarai pasikasyti (jei staiga suniežti, tai greičiau pirštais pasikasysi, o nepulsi ieškoti kažkur užmesto įrankio; be to, kai kurie piliečiai puikiausiai nugarą į duris pasikaso). Dar tokios prekės neperdirbtos nusėda vandenynų dugne, pakelėse, pamiškėse tarp pirmųjų žibučių arba sukūrenamos krosnyse (dažniausiai naktį, kad iš kamino rūkstančių juodų dūmų nepamatytų kerštingai nusiteikęs kaimynas ar negailestingoji institucija, kurią liaudis vadina gamtos apsauga).
Nebrangini, žmogau, to, kas pigiai nuperkama.
Tiesa, Kinija išaugo iš paaugliško amžiaus, nuo nepatikimų niekučių gamybos perėjo prie išmaniųjų technologijų ir šovė į priekį. Jos pramonę menkinančių balsų retai beišgirsi, jie veikiausiai būna ištarti iš inercijos, tačiau pigių menkniekių vis tiek knieti įsigyti.
Obeliai. Laisvės kovų istorijos muziejus. Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė atidaro fotografijų parodą, kuri jau pabuvojo 36-iuose Lietuvos rajonuose. Kiekvieną mėnesį vis kitame. Į visus pristatymus Jūratė atskrenda iš Šveicarijos. Pasibaigus renginiui, viešniai įteikiamas obuolių sūris ir naminės duonos kepalėlis, po kuriuo patiestas lininis rankšluostis. Nesutrikdama teiraujasi: „Dovana su rankšluosčiu ar be jo? Mes Šveicarijoje visada atsiklausiame, nes lininių rankšluosčių ir medinių padėklų labai sunku gauti, juos branginame.“
Peršasi išvada – labiausiai brangini tai, ką sunkiai gauni. Reali kaina tokiu atveju netenka prasmės.
Valstybinė įstaiga. Langelis (jį kartais atstoja platus stalas). Vienoje pusėje – Lietuvos valstybės tarnautojas, kitoje – Lietuvos valstybės pilietis. Sąvokose skiriasi tik vienas žodis. Tačiau esmė slypi hierarchijoje. Pilietis ne per seniausiai metė darbus svetur ir nusiteikė gyventi tėvynėje. Kad išgyventų (pinigai turi savybę pasibaigti), kreipėsi į tarnybą, kuri turi jį „užimti“, seniūniją ir visur kitur, nes, tiesą sakant, nelabai gerai nutuokė, kur kreiptis, juk daugiau nei penkmetį nesusidūrė su gimtojo krašto valdiškais namais. Žinoma, atskiros eilutės, pagal kurią buvusiems emigrantams suteikiamos pašalpos ar skiriamas darbas, nėra, jiems galioja tie patys įstatymai kaip ir nuolat gyvenantiems. Bet, matyt, valdininkus nugali įsitikinimas, kad iš užsienio grįžtama su storu pinigų kapšu, todėl tiesiai šviesiai buvo paklausta: „Ko tu čia atėjai?“ Ir nepaaiškinama, kiek laukti, kur eiti. Be to, dažnai žodžių prasmė priklauso ne nuo to, kas pasakyta, o nuo to, kokiu tonu pasakyta.
Bindzena toks pilietis-emigrantas laukan netikėdamas savo ausimis – gimtajame krašte vejamas šalin. Svarsto: matyt, žemiau sėdinčių valdininkų dar nepasiekė aukštai įsikūrusių valdininkų deklaruojami šūkiai, kad grįžtančių emigrantų valstybė laukia ne tik su duona ir druska ant pasidabruoto padėklo, bet ir sviesto ant riekės užtepa, ikrų pabarsto. Valstybė gal ir laukia, bet ne valdininkai.
Staiga piliečio-emigranto galvoje nušvinta prisiminimai, kaip užsienyje su juo bendraudavo panašiose įstaigose. Dėmesio! Jam buvo svarbu, ne KĄ pasakydavo, o KAIP bendraudavo. Rezultatas – 1:0 ne mūsų naudai. Ir svarsto pilietis-emigrantas apie naują galimybę dingti svetur. Šįkart ilgam. Jokie lozungai nepadės.
Šios istorijos tikros, ne iš piršto laužtos. Tik paskutinėje nutylėti konkretūs vardai, pareigos, įstaigos. Dėl šventos ramybės. Taip pageidavo ją pasakojęs žmogus.
Kaip istorijas susieti? Geras žodis nieko nekainuoja, todėl atrodo nevertingas (kaip ir pigus daiktas), kai kas galvoja, kad dėl jo neverta net prasižioti. Labiausiai brangini tai, ką gero gauni ar patiri atsidūręs sudėtingoje situacijoje. Reali daikto ar paslaugos kaina tokiu atveju netenka prasmės.
