Lapkritis pateisino savo vardą – lapai krito lapkrity. Ilgą, spalvomis sodrų, šventvagiškai užsitęsusia bobų vasara džiuginusį rudenį ne kalendoriaus lapeliuose, o gamtoje tikriausiai matė net ir tie, kurie darbe nepakelia akių nuo kompiuterių ekranų, pluša uždarose patalpose nuo ryto iki vakaro. Vakaro, kurio prieblanda, atsukus laikrodžio rodyklę atgal, užklumpa greičiau nei rudens pradžioje. Vakaras geriau nei statistiniai rodikliai ar kieno nors išvedžiojimai atskleidžia, kiek „gyvų“ namų išlikę kaimuose ir miesteliuose – „gyvieji“ namai įžiebia žiburius. Ir nesvarbu, jei tas žiburys tėra melsva TV ekrano šviesa, persismelkianti per užtrauktas užuolaidas ar įmantrių roletų plyšelį. Dar didesnis saugumo jausmas apima pamačius nors vieną neuždengtą langą – važiuodamas pro šalį spėji akimis užgriebti kambario detalių, išpuoselėtų gėlių, kartais ir žmogaus figūrą. Kodėl tokiomis akimirkomis užplūsta būtent saugumo jausmas? Nes esantieji namo viduje pasitiki aplinkiniais ir nepuola užsidangstyti nuo prašalaičių kaip stovyklautojai birželio mėnesį nuo uodų. Atrodo, pasitiki ir tavimi. Žinoma, jei neskubiai kulniuosi pėsčias ir įkyriai spoksosi, gali būti palaikytas potencialiu plėšiku, iškrypėliu ar kitu bloga linkinčiu žmogumi.
Vakaras paaiškina, kiek likę apgyvendintų namų. Ne tų, į kuriuos su trenksmu subilda vasarotojai ar ilgųjų savaitgalių mėgėjai, o tų, kuriuose kasdien įsižiebia šviesos.
Girdėjau iš užsienio grįžusio lietuvio nuostabą – popiet važiuodamas mažo miestelio ilga pagrindine gatve nematė nė vieno žmogaus. Šalia buvusi nuolatinė to miestelio gyventoja jam rodydama pirštais išdėstė, kas kur gyvena ar gyveno: dešinėje – tuščia, kairėje – parduodama, bet niekas neperka, trečią nusipirko Baltarusijos (o gal Rusijos?) pilietis ir gyvena „popieriuose“, čia – bobutė, ten – bobutė, dar ten – ką tik į pensiją išėjusi moteriškė. Kodėl jos turėtų stovėti gatvėje? Pamatysi nebent dviratį stumiantį socialinį darbuotoją, apsikrovusį maišeliais su maistu, kurio prašė senutės.
Galima padaryti mažą eksperimentą – vienoje vietovėje suskaičiuok „gyvus“ namus. Po metų ar dvejų padaryk tą patį. Galiu derėtis – daugelyje vietovių mintyse teks atlikti ne sudėties, o atimties veiksmą. Minusas. Ir tai ne naujiena. Žinoma, turiu galvoje ne išimtis, o tendencijas. Taip pat langų šviesas galima skaičiuoti ir daugiabučiuose…
Nelabai drąsu kaimo žmogų klausti, kuo gyvena kaimas? Gyvena šiandiena. Kalba apie tai, ką nuveikė vakar, praėjusią savaitę ar vasarą. Dėlioja įvairius ateities planus ir įvykius. Parvažiuos vaikai – įvykis, bus vakaronė ir dėl to keps pyragą – įvykis, vakarais sužibo lempos atokioje gatvelėje – taip pat įvykis.
O kol kas… Greitai numylėtas riestasnukes kiaules teks įrašyti į Raudonąją knygą. Kol kas tik Lietuvos. Kaip ir jų giminaičius šernus. Žalosioms, juodosioms, juodmargėms ir palšosioms bei kitokio plauko karvutėms taip pat gresia išnykimo pavojus. Kiek abejingiau nužvelgiame šalikelėse besiganančias 10–30 karvių bandas, tačiau pririštos pavienės sulaukia sustebimo: „O! Žiūrėk, karvė!“ Į šūksnį telpa pagarba karvutės šeimininkui (žiūrėk, nepasidavė madai ir nepardavė į Lenkiją dviejų karvių už vienos kainą, matyt, „ seno kirpimo“ žmogus), baltas pavydas (kasdien geria šviežią, nenugriebtą pieną), užuojauta (gaila žmogaus, nes pats pririštas kaip ta karvė – melžia ryte ir vakare, negali visko mesti ir išvažiuoti kada panorėjęs; be to, šienas kiek kainuoja) ir mintys apie galimus šeimininko turtus (galbūt spaudžia sūrius ir pardavinėja kaimynams taip prisidurdamas prie algos ar pensijos)…
Garsiai trimituojama – vyksta pasaulinis atšilimas. Ir, pasirodo, mes, lietuviai, keliskart išmanesni už šveicarus! Jie suskaičiavo, kad Alpėse besiganančios jų karvutės atrajodamos išskiria didžiulį kiekį metano dujų (kaip transporto priemonės ar didžiulės gamyklos), kurios ir sukelia šiltnamio efektą. Mokslininkų nustatyta, kad šį efektą sukuria 1,5 milijardo pasaulyje gyvenančių karvių. Jos bei kiti atrajojantys gyvūnai minta maistu, kuriame gausu celiuliozės. Šį maistą virškinti padeda skrandžiuose esančios bakterijos, o pats procesas vadinamas labai moksliškai – enterine fermentacija. To pasekmė – metano dujos, kurių viena karvė per dieną išskiria nuo 200 iki 500 litrų. Apie 90 proc. metano dujų jos išleidžia per burną raugėdamos. Kartu sudėjus, tai yra daugiau teršalų, nei skleidžia viso pasaulio automobiliai bei lėktuvai. Metano dujas taip pat skleidžia avys, ožkos, buivolai, žirafos, kupranugariai bei kiti gyvūnai, tačiau karvės į atmosferą išmeta daugiausiai metano dujų – apie 65 proc. viso kiekio. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad gaminant 100 gramų jautienos išskiriama daugiau teršalų nei sudeginus 1 litrą benzino. Išmanieji šveicarai sukūrė pašarų papildus, kurie leidžia minėtų dujų kiekį sumažinti 10 proc. Daugiausiai jų nuperka amerikiečiai. Šveicarai gerbia karvutes: užklupus vasaros kaitrai, jų kariams buvo įsakyta „padėti užtikrinti karvių gerovę“ ir kalnuose įrengti rezervuarus, o iš netoliese esančių ežerų sraigtasparniais atskraidinti vandens.
Kodėl už šveicarus esame išmanesni? Kol jie suka galvas ir skaičiuoja metano dujų kiekius bei derasi su „amerikonais“, mūsų kaimų žmonės, padedami supirkėjų, dingsta iš pieno rinkos. Žinoma, apie išmanumą kalbu su ironija.
Mūsų aplinkoje karvė ar kitas naminis gyvūnas rodo, kiek gyvasties esama vienoje sodyboje ar visame kaime. Kaip ir vakarais įsižiebiantys langai.
Kiek tyliau nei apie visuotinį atšilimą skelbiama apie atvirkštinį procesą – žmonių santykių atšalimą. Panašu, kad bent kaimelių ir miestelių žmonėms atšalimas negresia – jie gyvena padėdami vienas kitam. Toks įspūdis susidaro aplankius juos vėlų rudenį.
