Yra toks 1948 m. sukurtas spektaklis „Žaldokynė“, vaidinamas iki šiol. Veiksmas vyksta garsaus aludario Žaldoko kieme. Rūgstantį alų (mūsų ir Biržų krašto tautinio paveldo produktą!) prižiūrintys Paukštytė ir Sapiega susiginčija, kodėl jam būtina ramybė. Skardžiabalsė Paukštytė šaukia, kad net Šventojo Rašto pirmame puslapyje parašyta apie alų. Sapiega nesutinka: „Pirmame puslapyje apie pasaulio sutvėrimą parašyta.“ Paukštytė patikslina: „Ir apie alų yra. Ne spausdinta, o ranka parašyta.“ Kitaip sakant, interpretavo… Tiesa nenuginčijama – parašyta. Nesvarbu, kad ranka.
Kitas reikalas, kai prieš keletą mėnesių buvo bandoma įrodinėti, kad KGB agentų archyvinių bylų registracijos žurnalo paskutiniame puslapyje ranka surašytos informatorių pavardės (aktoriaus Donato Banionio, dirigento Sauliaus Sondeckio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus) yra tikros. Kaip Žaldoko alaus receptas Šv. Rašte. Žinoma, pavardės tikros, tik ar tie žmonės iš tiesų bendradarbiavo, taip ir liko neaišku. Situacija kažkuo primena filmo pabaigoje bėgančius titrus, kuriuose masinių scenų dalyviai įvardijami trumpu prierašu „ir kiti“.
Po to viename iš internetinių portalų žvalgybininkas ir politikas, signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis taip komentavo paviešintas visuomenėje autoritetingų žmonių pavardes: „Visiškai aišku, kad tų pavardžių žurnale, kuriame vyrauja smogikai, neturėjo būti. Jų ir nebuvo, tik kažkas jas kažkada kažkokiu tikslu prirašė. Tame prirašyme prirašytojai pridarė daug klaidų, privėlė įvairių netikslumų, kokių nėra visame tvarkingai vestame žurnale. Visas žurnalas surašytas chronologine tvarka. Bet žurnalo pabaigoje jokios tvarkos. Banionio byla, kaip pažymėta žurnale, priduota į archyvą 1974 metais. O tai reiškia, kad ji jokiu būdu negalėjo būti įrašyta tarp bylų, priduotų aštuoniasdešimt devintaisiais ar devyniasdešimtaisiais metais. Sondeckio byla, kaip pažymėta žurnale, atiduota į archyvą 1982-aisiais. Taigi ji tuo labiau negalėjo atsidurti žurnalo pabaigoje. Kardinolas Sladkevičius buvo bandomas palenkti apie 1958 metus, bet nepalenktas. Taigi byla tada ir buvo atiduota į archyvą. Bet sąraše pažymėta, kad ji atiduota tik 1990-aisiais.“ Pasak jo, aišku, „kad pabaigos autoriai nedisponavo nei pačiomis agentūrinėmis bylomis, nei archyvinių bylų kartoteka. Todėl įrašai yra nepilni, prieštaraujantys vieni kitiems. Kai kurie jų tiesiog iš lubų (…). Tačiau be skambios pabaigos visas žurnalas praranda intrigą. Kelis metus buvo viešinamas žurnalas dalimis, bet niekas neatkreipė į tai rimtesnio dėmesio. Visas cimusas pabaigoje. Ji sprogo it kokia bomba. Tikrai geras šou. Tikras performansas. Viešintojų veidai švietė TV ekranuose. Pastebėsime, kad viešintojai prie reikalo priėjo kūrybingai. Jie žurnalo nefotografavo, nekopijavo. Jie jį interpretavo.“ Taigi interpretavo. Su „Žaldokyne“ nepalyginsi. „Saugumietiška“ bombelė sprogo su trenksmu, sujaukė išvardintų asmenybių artimųjų ramybę, o alus (nors apie jį irgi ranka parašyta) buvo laukiamas ir slapčia ragaujamas.
Muzikiniuose televizijos projektuose mirga marga gražus skardžiabalsis (ir nelabai) jaunimas. Nesigilinsiu į muzikinio stiliaus subtilybes. Tai skonio reikalas. Vieni klausytojai tose dainose išgirsta katės miaukimą, kitus toks stilius „veža“, treti koneveikia antruosius: kaip, girdi, galima pakęsti tą muzikos stilių ir t. t. Tačiau kelis sykius girdėjote tuose projektuose dainas lietuvišku tekstu? Aš girdėjau per dalyvių atrankas ir Sausio 13-osios proga (taip sutapo, kad laida buvo transliuojama po šios atmintinos datos). Kitais atvejais lietuviškas dainas besirenkančiam jaunimėliui tekdavo gerokai paraudonuoti ir prakaituoti, kol išklausydavo vertinimo komisijos nuomones. Lietuviškų dainų ypač nemėgo atlikėja, kurios sceninis pseudonimas primena žodį „džiazas“. „Džiazūūū“, – ūždavo salė. Ji suraukusi kaktą ir papūtusi lūputes su malonumu taršydavo dar neapsiplunksnavusį naivuolį, besitikintį, kad užkariaus didžiąją sceną su lietuviška daina. Net ir didžiausias naivuolis antrąkart tokios „klaidos“ nebedrįsdavo daryti. Kokia kalba dainuodavo? Latvių? Tiesa, buvo keletas latvių.
Na, suprantu, projektų formatai skolinti, perpirkti iš užsienio televizijų. Jos primeta savas žaidimo taisykles, kurių privalu laikytis. Kitaip projektą iš mūsų komercinio kanalo „atims“, vertinimo komisija praras pinigėlius, kanalas taip pat. Apie tai prieš porą ar trejetą metų puse lūpų yra prasitaręs nuolatinis šių projektų liūtas Samas (Saulius Urbonavičius). Būtų gerai, kad tokiu atveju kas nors iš rengėjų tiesiai šviesiai ir įvardintų: „Gerbiami jaunuoliai! Žaidžiame pagal JŲ taisykles ir dainuojam ne kaip norim, o kaip reikia – angliškai!“ Va, tada viskas būtų aišku – grįžtame į praeitį. Tik šįkart šokam ne pagal Maskvos, o pagal Briuselio muzikėlę. Tačiau – tyla. Tad neverta stebėtis, jei mokinukai per Rugsėjo 1-osios šventę striksi pagal užsienietišką muziką, o per Jonines sustoję į ratelį šokti lietuvių liaudies šokių niekaip „nepagauna ritmo“. Ką ten bepagausi, jei liaudies muzika tokia pat tolima kaip Afrikos aborigenų šokiai.
Kaitrią vasaros popietę apsidžiaugiau per nacionalinį radiją išgirdusi anonsą, kad „netrukus kalbinsime miškininką, ūkininką, kaimo turizmo sodybos šeimininką, vynuogių augintoją, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinį amatininką, senojo vyndarystės amato puoselėtoją Raimundą Nagelę“. Visgi savas, iš Suvainiškio. Laidos vedėja išklausinėjo pašnekovą apie ūkininkavimą ir miškininkystę, kaimo turizmo tendencijas Latvijos pašonėje, iki smulkmenų iškamantinėjo apie vynuogių auginimą ir… viskas. Anonsuotos vyndarystės paslaptys taip ir liko paslaptimis, apie jas nebeužsiminta. Spėju: ne dėl to, kad pritrūko eterio laiko. Atseit, vyndarystė egzistuoja, bet jos lyg ir neturėtų būti. Pagal „Verygos įstatymą“. Dar gerai, kad „Žaldokynė“ neuždrausta, juk „tautinio paveldo produktą“ reklamuoja…
Kas sieja Biržų krašto dramaturgo Boriso Dauguviečio sukurtą personažą Žaldoką ir jo alų, vis dar gyvą KGB šmėklą, muzikinius projektus bei nutylėtą vyndarystę? Tai, kad mums, lietuviams, dažnai viskas pavyksta atvirkščiai – slepiam tai, kas įgimta ar įprasta nuo amžių, susižavim laikinais dalykais, momentine šlove. Tačiau laikas viską patikrina ir atsijoja, sudėlioja į savas vietas. Išlieka tai, kas patvaru.
