– Iš dramaturgo pozicijos: ar neturi atsirasti šiame festivalyje daugiau nacionalinės dramaturgijos ar specialaus prizo dramaturgui?
– Šiandien yra sudėtinga įsivaizduoti teatro festivalį, kuriame nebūtų vertinami ir apdovanojami aktoriai ar režisieriai. Man lygiai taip pat yra neįprasta matyti pamirštus dramaturgus. Ir svarbiausia čia net ne prizai ir apdovanojimai, o tai, ar festivalio organizatoriams, žiūrovams, mecenatams, komisijos nariams yra svarbu scenoje matyti tai, kaip savo tekstuose mus supantį pasaulį fiksuoja vietiniai dramaturgai. Galbūt atskiras apdovanojimas nacionalinės dramaturgijos kūrėjams ir nėra būtinas, nes kartais festivalyje būna tiesiog per mažai kandidatų tokiems apdovanojimams gauti. Tačiau didesnis dėmesys nacionalinei dramaturgijai formuojant festivalio programą yra itin reikšmingas. Bet tai pasakytina apskritai apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą.
– Kokia periferijoje vykstančio festivalio, peržengusio keturi dešimtis metų, ateitis?
– Žinoma, kad kultūra vis dar yra labai centralizuota, didžiausias kiekis reikšmingų meninių reiškinių sukuriama Vilniuje, kur didžiausia menininkų koncentracija. Tačiau periferijoje esama itin unikalių vietovių, bendruomenių išsaugotų tradicijų, puoselėjamų meno reiškinių, kurie yra autentiški ir į nieką nepanašūs. Jie turi potencijos tapti magnetu meno kūrėjams ir mylėtojams. Kažkada tokiu magnetu teatro kūrėjams tapo ir festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jis buvo itin autentiškas ir išskirtinis. Reikia pripažinti, kad laikai pasikeitė, todėl šiandien tos pirmapradės autentikos nebeliko – vaidinama toli gražu ne tik žemdirbiams, ir daroma tai ne jų kluonuose, o modernioje Rokiškio KC salėje. Todėl manau, kad, švenčiant teatro jubiliejų, yra puikus metas atsigręžti į festivalio pradžią, pasižiūrėti, kiek ir kaip jis evoliucionavo, koks jis yra šiandien, rasti grūdą, kuris liko nepakitęs nuo pat jo atsiradimo, kuris yra reikšmingas. Taip pat verta permąstyti, kuo unikalus ir išskirtinis Lietuvos šiuolaikinio teatro lauke yra Rokiškis ir čia organizuojamas festivalis? Tai ir turėtų apibrėžti festivalio ateities viziją.
– Kaip manote, koks yra didžiausias šiandieninio gyvenimo iššūkis menininkui?
– Šiandien menininkui svarbu išlikti ramiam ir tvirtam nuolatinėje kaitoje. Svarbu užsiimti pačia kūryba, o ne savo įvaizdžio kūrimu, svarbu kurti tai, kas kuriančiam menininkui yra iš tikrųjų reikšminga, kurti ten, kur jis mato prasmę. Šiandien vis labiau vertinamas menininkų produktyvumas, greitis, reagavimas į aktualijas. Jaučiu, kad kai pats pasiduodu šiai produktyvumo ir greičio karuselei, itin išsenku ir imu lėkti paviršiumi, neleidžiu sau nerti tiek giliai, kiek norėčiau. Paviršiuje visi randame tuos pačius dalykus, tačiau giliau paslėpti reiškiniai lieka neatrasti.
– Teatrinio geno paieškos Rokiškyje: iššūkis – kūrybinė avantiūra?
– Iššūkiu laikyčiau paieškas teatrinio geno ten, kur jį rasti būtų labai sudėtinga. Plika akimi matyti, kad Rokiškis iš tikrųjų turi teatrinį geną. Juk būtent šiame krašte prasidėjo modernaus Lietuvos teatro istorija. Žinoma, daugelis pridėtų, jog čia gimė ir ilgus dešimtmečius (iš tiesų jau beveik visą amžių) vystėsi būtent mėgėjų teatras. Bet, mano nuomone, tai yra itin gražu. Mėgėjų teatro kūrėjai – tai patys tikriausi teatro mylėtojai ir puoselėtojai, kurie nepaisant to, kad turi kitokias profesijas, kitus darbus, atsakomybes, kurie negauna jokio finansinio atlygio už savo teatrinę kūrybą, vis tiek atiduoda jai savo širdį, laiką, jėgas, energiją. Tai yra labai vertinga ir autentiška Rokiškio teatro pusė. Noriu ją tyrinėti ir pažinti, noriu prisijungti prie žmonių, puoselėjančių tikrą, gyvą teatrą, kurio esmė – pilnas atsidavimas sceninei kūrybai ir tikras ryšys su nuoširdžiai teatrą mylinčiais žiūrovais.
