– Kokio klausimo labiausiai nenorėtumėt?
– Geras klausimas. Turbūt tokio, kuris labai neapibrėžtas. Kaip ir šitas klausimas. Šiaip į visus gal galiu atsakyti. Esu atviras visuomenei ir žmonėms.
– Šį mėnesį metai, kai esate vicemeras? Ar buvo per tuos metus diena, kai pasigailėjote juo tapęs?
– Šiaip tai nebuvo, kad gailėčiausi. Tiesiog buvo sunku, buvo minčių – gal nevertėjo. Ne tai, kad nevertėjo, bet gal būčiau geriau autobusų parke likęs (A. Taparauskas dirbo Rokiškio autobusų parko direktoriumi – aut. past). Matuoju, kur geriau. Bet ir ten, ir čia yra pliusų ir savų minusų. Tiesiog atsirado padidintas dėmesys. Jo susilauki ir iš žiniasklaidos, ir iš opozicijos. Tuo atžvilgiu autobusų parke buvo ramiau. Nors su opozicija tekdavo susidurti ir ten. Norisi pabūti ramiau. Tikėjausi didesnio viešumo, bet ne tokio. Ir parduotuvėje šiek tiek nervina, kai atkreipia dėmesį ką perki, ką renkiesi. Jei nuvažiuoju į renginį ne kaip vicemeras, pastebiu žvilgsnius. Net nežinau kaip pasakyti. Tarytum kažkoks kitoks būtum. Turbūt ne vienam naujam politikui sunku su tuo susitaikyti. Iš miško važiuodamas, jei reikia į parduotuvę, užsuku į mažesnę, o tai paskui gali ne taip pagalvoti. Merai ne pirmus metus sukasi politikoj, tai gal jiems lengviau, nebekreipia dėmesio. Čia mano paties problema, kad reaguoju. Bet po truputį įsivažiuoju.
– Ką Jūs ten tokio perkate, kad žmonės žiūri?
– Įprastus produktus, šunų maistą, kačių maistą.
A. Taparausko asmeninio archyvo nuotr.
Daugiaus skaitykite Gimtasis Rokiškis leidinyje…
