1985 metais pradėjusi dirbti Rokiškio kultūros centre, ji iš karto pateko „į ugnį“ – pasirengimą pirmajam profesionaliųjų teatrų festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“. Su Birute šiandien kalbame apie pačią pradžią ir tuos nepakartojamus, kuriozų ir bekompromisių derybų pilnus metus, kai ji formavo repertuarą. Kai eidavo pėsčia arba Kultūros centro senu autobusu „Kubanė“ viena važiuodavo ieškoti rėmėjų. Pašnekovė neslepia – buvo dienų, kai norėjo tik verkti, buvo metų, kai festivalis tapo verslininkų ir politikų manipuliacijų objektu. Tačiau ištikimiausi mecenatai – niekada nenusisuko.
– Koks buvo pirmas įsimintinas kartas, kai teko ieškoti rėmėjų, aiškinti, koks tai festivalis?
– Viskas prasidėjo nuo to, kai, atgavus Nepriklausomybę, „Vaidiname žemdirbiams“ finansavimu turėjom rūpintis patys – Rokiškio kultūros centras. Iki tol nereikėjo. Nes sovietmečiu prasidėjus festivalio istorijai, teatrai buvo „išdalinami“ Rokiškio įmonėms, kolūkiams, ūkiams. Buvo specialus komitetas, kuris tai darydavo. Jokios prievartos nebuvo, nes meną visi priimdavo su malonumu. Paskui savivaldybės biudžete atsirado atskira eilutė festivaliui finansuoti. Tačiau jos neužtekdavo, todėl ir turėjome rūpintis papildomu finansavimu.
To rūpinimosi pradžioje su direktoriumi a. a. Jonu Korenka rėmėjų ieškoti važiuodavom kartu. O paskui viskas buvo atiduota vos ne vienai, nors tada man buvo kokie trisdešimt metų. Taigi visą mėnesį iki festivalio beveik kasdien sėsdavau į autobusą (Kultūros centras turėjo „kubanę“, automobilio nebuvo, tik vėliau atsirado juoda „Volga“), ir važiuodavau ieškot mecenatų. Kartais eidavau ir pėsčiomis – kalbindavau remti teatrą.
– Šiandien tokie prašymai ir kalbinimai gal jau nebereikalingi, visi žino, o pradžioje kaip atrodė tas kalbinimas?
– Su kuriais žmonėmis buvo ryšių nuo festivalio pradžios, nereikėdavo daug įkalbinėti. Pamenu gražų pokalbį su verslininku Pranu Blažiu. Jis manęs klausė, kuriam teatre daugiausia žvaigždžių. Sakau „nežinau“, „o kas labiausiai patinka?“ Paminėjo Mainelytę, Tomkų, kurie tuomet vaidino Lietuvos valstybiniame dramos teatre. Sakau – „prašau, remkit“. Tai ir iki šių dienų jis šį teatrą visuomet priima. Arba Vytauto Kanopos vadovaujama bendrovė. Jie tada iš karto priėmė Šiaulių dramos teatrą. Ir šiandien mūsų ištikima rėmėja Aldona Kanopienė kasmet globoja ir laukia šiauliečių. Tiesiog jau yra patikrintos draugystės tarp verslininkų ir teatrų, yra tradicijos. Dar paminėčiau ir Leonardą Šablinską, ir Valdą Pipiką, kurie remia „Keistuolius“. O Kauno valstybinį „pasiėmė“ ir kasmet rūpinasi Saulius Jasiulevičius. Tokių pozityvių, suprantančių verslininkų nepasakysiu, kad dešimtys, bet jų tikrai daug. Jie priėmė žaidimo taisykles. Vadinamojoje „šachmatinėje“ prie scenos teatrams ruošdavo siurprizus. Pavyzdžiui, S. Jasiulevičius prie mūsų „Rokiškio sūrio“ ir „Lašų duonos“ dar papildomai pridėdavo savo vaišių, teatralizuotai priimdavo svečius. O jau vakarienių metu verslininkai bendraudavo su aktoriais, režisieriais. Be to, anksčiau kartu atvykdavo ir teatrų vadovai. Tai man labai palengvindavo situaciją – galėdavau tartis dėl kitų metų repertuaro.
– Ar dėl tokių priėmimų, kuriuos aktoriai šiandien dažnai mini per įvairius interviu, pradžioje svečiai nustebdavo?
– Pamenu, kaip nustebo Oskaro Koršunovo teatro aktoriai, kuriuos po ilgų derybų prisikviečiau. Kai pirmą kartą atvažiavo, sakau, kad po to bus vakarienė. Jie nesupranta. Kaip vakarienė? Kokia vakarienė? Nepamirškim, kad buvo sunkus laikotarpis, blokada, po blokados, prieš blokadą. Teatrai apskritai buvo persikėlę į gatves, o Rokišky reikia, pasirodo, teatro, čia bus dar ir vakarienė.
Daugiau „Gimtajame…“
