– Sakei, kad „baltas ir pūkuotas niekada nebebūsiu“. Paaiškintum, koks šito teiginio kontekstas?
– „Baltas ir pūkuotas“ – iš anekdoto apie varlę, kuri sakė, kad tik atrodo žalia ir ruplėta, o iš tikrųjų yra balta ir pūkuota. Mano charakteris irgi kartais labai minkštas, ko nepasakytum paskaitęs kai kuriuos mano pasisakymus. Tas charakterio minkštumas iš vaikystės, kai visokių varlių, sliekų ir gaidžių bijojau. Bet mama pasakojo, kad kažkokiam vaikui iššokus iš tarpuvartės netikėtai puoliau priešais, o ne pabėgau. Ir iki šiol, kai kas nors pradeda gąsdinti, sukyla visos nešvelniosios charakterio savybės, paslėptos kažkur giliai giliai.
– Kodėl visgi nepavyko susitarti su Kultūros centro vadove, nesutikai, kad Tavo etatas būtų „sutrauktas“ iki 0,75? Kokie argumentai nulėmė?
– Nesu naivus ir suprantu, kad turėti teatro režisierių, dirbantį visu krūviu, yra savotiška prabanga. Net jei tas teatras yra reprezentacinis Kultūros centro kolektyvas, net jei tas kolektyvas kasmet (bent jau gerais nekarantininiais metais) suvaidina daugiau kaip 20 (kai kada ir iki 40) spektaklių, net jei visose teatrų apžiūrose yra tarp geriausių Lietuvoje, vis tiek tai prabanga. Bet prabanga, kuri Rokiškiui, manau, būtina. Kai kurie mano kitaip.
Dabar susidarė tokia situacija, kai Kultūros centro vadovai (neslėpsiu – ir kai kas pačiame teatre) mano, jog teatras puikiai gali gyvuoti ir be visaverčio režisieriaus. Tai yra, be planingo Liaudies teatro veikimo, nenutrūkstamo kūrybinio proceso ir nuolatinio kūrybinio tobulėjimo. Atseit, atvažiuos vienas režisierius, kitas, ką nors pastatys, o mes sau gastroliuosim ir būsim populiarūs. Su tuo populiarumu tai, kaip čia pasakius… Karantinų laikotarpis tik dar aiškiau parodė, jog žiūrovų, kurių provincijoje pastaraisiais metais ir taip mažėjo, dabar lieka itin mažai. Vaidinamų spektaklių, ypač pilnose salėse vaidinamų, mažės ir toliau. Tokia jau neguodžianti realybė. Bet yra ir kita tos realybės pusė – daugėja mėgėjų teatrų festivalių, kurie tampa pagrindine galimybe mėgėjams rodyti savo pastatymus. Tik tiems festivaliams reikia stiprių pastatymų ir ne visada tradicinių spektaklių.
Ir vis dėlto. Manau, jog ne taupumo sumetimais ir Kultūros centro veiklos tobulinimui priimtas sprendimas mažinti Liaudies teatro režisieriaus krūvį. Vien per pokarantininį pusmetį teatras parodė tris premjeras ir įrodė, jog gali dirbti net nepalankiomis sąlygomis, net ir stumdantis keliems režisieriams nugaromis. Ir tas stumdymasis buvo ne paties teatro neorganizuotumo ar vidinių trinčių rezultatas, o tik KC administracijos nepalankaus požiūrio į režisierių išdava. Apie planus kitiems režisieriams (V. Mičiulienei ir N. Danienei) statyti spektaklius su Liaudies teatro kolektyvu buvau informuotas tik praėjusių metų vasario pradžioje ir tai tik informuotas, pastatytas prieš faktą – nebuvo nei tartasi, ar teatrui to reikia, kaip bus dalinamasi aktoriais, nei prašyta jokios pagalbos. KC direktorė kuo puikiausiai žinojo apie planus, bet turbūt manė, jog režisierius yra šiaip simbolinė figūra, neverta dėmesio. Vėliau ir apskritai pareikalauta nutraukti repeticijas, nes tie trys žmonės (3 iš daugiau kaip 30!), su kuriais repetavome naują pastatymą („Etažerė ir nepažįstamasis“), reikalingi kitai režisierei.
Ir sprendimas atsisakyti dirbti teatro režisieriumi 0,75 etato subrendo ne dėl ko nors kito, o dėl supratimo, jog požiūris į mane kaip režisierių nuo to nepasikeis. Kaip buvo prikišamai rodoma, jog esu nereikalingas, taip ir bus rodoma, kaip buvau kviečiamas „ant kilimo“ prieš kiekvieną premjerą, taip ir toliau būsiu kviečiamas.
Kultūros centras jau pradėjo naujo režisieriaus paieškas
Rokiškio kultūros centro direktorės Vaivos Kirstukienės komentarai apie situaciją.
– Kodėl nuspręsta Eligijų Daugnorą atleisti?
–Panaikinta režisieriaus-vadybininko pareigybė (1 et.) ir įsteigta teatro režisieriaus pareigybė (0,75 et.). O jis nesutiko dirbti mažesniu krūviu (t. y. 0,75 et.)
–Ar mokėsite išeitinę ir kokio dydžio?
– Taip, kaip priklauso pagal įstatymą.
– Ar ieškosite režisieriaus į jo vietą?
– Taip. Paieškos jau pradėtos.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
ten kur moterys vadovauja visada tvyro chaosas netvarka ir intrigos
Ar kas nors pastebėjo, kad vadovaujant šitam “režisieriui” vienas gerbiamiausių Lietuvoje liaudies teatras pavirto niekam neįdomiu kaimo klojimo teatro lygio teatriuku į kurio spektaklius niekas net eit nenori.
Aš manau, kad jo darbas vertas 0,50 etato.
Liaudies teatras nėra lygu Eligijus Daugnora. Jis buvo iki jo ir bus po jo. Režisieriui patarimas bent kartais kritiškiau pažvelgti į save, ne tik aplinkui.