– Esate Seimo naujokas, kaip ir kelios dešimtys kitų parlamentarų. Jaučiate „fukso“ sindromą?
– Kur man lygintis su kolegomis, Seime dirbančiais po kelias kadencijas. Iš pradžių buvo visko, kaip ir kiekviename naujame darbe ar kolektyve: ir nedrąsu, ir daug ko nežinojome, reikėjo suprasti procedūras, perkąsti, kas yra kas… Tuo naudojosi seni parlamento vilkai: gal pora mėnesių mus „gaudė ir maudė“, kol išsiaiškinom procedūrų subtilybes…
– Betgi Jūs politikoje nesate visiškai „žalias“…
– Žinoma, nenukritau į Seimą tiesiai iš Mėnulio. Politikoje esu nuo 1990-ųjų. Gerą politinės patirties kraitį gavau dirbdamas Kupiškio meru, puikiai išmanau savivaldos, rajono tarybos nario darbo specifiką.
– Tarp Jūsų kolegų daug politikos duonos neragavusių, kiti nė aukštojo mokslo nebaigę. Jūsų galva, ar teisinga, kad seniūno pavaduotojui ar nereikšmingas pareigas užimančiam valstybės tarnautojui privalomas aukštojo mokslo diplomas, o į Seimą gali kad ir su viduriniu?..
– Jeigu nuo manęs priklausytų, manyčiau, į Seimą kandidatuoti galėtų bent jau politikos pradžiamokslio – rajono tarybos darbo – paragavę. Ir mokslo cenzas galėtų būti vienas kriterijų. Bet yra kaip yra: pagal įstatymą parlamentaru gali tapti mūsų valstybės pilietis, nuolat gyvenantis Lietuvoje ir sulaukęs 25-erių…
– Galite palyginti mero ir Seimo nario darbą? Kuris labiau prie širdies?
– Kai dirbi iš širdies, kiekvienas darbas prie širdies… Jeigu atvirai, tai kandidatuodamas į Seimą tikėjausi greitesnių sprendimų. Mero darbe daugiau konkretumo, greitesnis rezultatas ir labiau matomas: renovuota gatvė, namas, nuasfaltuotas žvyrkelis. Seime priimam įstatymą, bet tokio pasitenkinimo nėra, nes kiekvienas atskirai įtakos visuomenės gyvenimui lyg ir nedarom. Nelinkęs susireikšminti, antpečių nereikalauju. Frakcijoje leidžiama pasisakyti, esame išklausomi, niekas nieko nežlugdo ir rankų, kaip bandoma pateikti, mums nelaužo. Seime procedūros be galo ilgos, didelė biurokratinė mašina: parengimas, komisijų išvados, pateikimas, svarstymas, priėmimas ir t. t. Bet toks biurokratinis sietas reikalingas, kad išvengtume klaidų, ypač mums, Seimo naujokams, kupiniems visokių iniciatyvų, užmojų. Dėl to ir skandalų kilo ne vienas…
– Šito nepaneigsi…
– Paklauskit, ką iš Seimo darbo žmonės atsimena? Embrionai, alkoholis, Darbo kodeksas…
– Na, dar ir Greta…
– Keli skandalai užgožė Seimo kasdienio darbo rezultatus. Priimta apie 500 teisės aktų, nors dalis jų visuomenės tarsi nematomi, bet labai reikalingi ir naudingi. Pavyzdžiui, teisė seneliams gauti nedarbingumą slaugyti negaluojančius anūkus. Asmeninis gyvenimas – viena vertybių, kol ji nelemia politikos. Man patinka prancūzų filosofija. Fransua Miteranas turėjo meilužę, prancūzai į tai ramiai žiūrėjo. Bet negalėjo atleisti jam už tai, kad meilužei skyrė nemokamą butą savo rezidencijoje ir dar spaudoje tai neigė.
– Esate iš tų, kurie inicijuoja ir teikia projektus ar linkęs dirbti „kolektyviškai“?
– Esu komandos narys. Kas iš to, kad pateiksi šimtą projektų, bet vos vienam bus pritarta? Iš didelio noro teikti projektus, ypač neturint patirties, gali būti daug klaidų. O jų visuomenė nedovanoja: jos tuoj suskaičiuojamos ir išviešinamos. Taigi, kaip juokauju, „gauni per kepenis“ ir pradedi galvoti, jog esi nebūtinai pats gudriausias… Savo frakcijoje esame nusistatę reglamentą: turim pristatyti savo idėją, ji aprobuojama seniūnų lygmenyje ir jeigu jai pritariama, tada darom.
– Betgi kolektyviniai įstatymų projektai nuasmenina parlamentarą, visuomenei labai naudingą pataisą ar įstatymą parengęs Seimo narys lieka nežinomas ir negauna populiarumo bonusų?
– Man svarbus galutinis rezultatas, o ne kas projektą rengė ar pateikė. Nesivaikysiu aritmetinės statistikos… Ne dėl to ėjau į Seimą, kad mano pavardė būtų prie daugiausia projektų parengusių ar posėdžius šimtu procentų lankiusių, ar dažniausia pasisakančių kolegų. Vienas filosofas yra sakęs: „Nepasakytas žodis – auksas.“ Tai tinka ir politikams.
– Jeigu nepasakytą žodį lydėtų nuveikti darbai… Esate asmeniškai parengęs visuomenei svarbų projektą?
– Mano idėja – pakeisti Saugaus eismo įstatymo nuostatą dėl motorinių transporto priemonių išregistravimo (pagal dabar galiojančią tvarką tai įvyksta po pusmečio nuo to laiko, kai jos neapdraudžiamos arba nebegalioja techninė apžiūra). Įteisinus šią nuostatą kilo didelis gyventojų nepasitenkinimas. Pavyzdžiui, motociklais važinėja vos kelis mėnesius, o drausti juos privaloma metams, jeigu ne – transporto priemonė tiesiog išregistruojama. Kasmet dešimtys tūkstančių įvairaus transporto savininkų nukentėjo, o draudimo bendrovėms buvo finansinė nauda. Idėja gal buvo ir gera – siekta iš miestų, kiemų iškrapštyti metų metus nevažiuojančius automobilius. Bet transporto draudimu tų laužų juk neištempsi… Pataisos pateikimas Seimo filtrą „praėjo“, vėliau Vyriausybė perėmė mano iniciatyvą ir rudens sesijoje, tikiuosi, visuomenę papiktinusi tvarka bus pakeista. Pinigai turi būti mokami už gautą paslaugą, o ne už 8 mėnesius garaže laikomą ir eisme nedalyvaujantį transportą.
– Jei jau prakalbote apie pinigus už paslaugas, tai kaip vertinate naują rinkliavą už atliekas? Šis klausimas labai karštas mūsų rajonui, iki šiol nepasitvirtinusiam rinkliavos metodikos…
– Atliekų mokesčio principas – už viską moka teršėjas (atliekų turėtojas). 2009 m. mes Kupiškyje, kurio savivaldybei tada vadovavau, įvedėm visuotinį atliekų mokestį „nuo galvos“. Buvo kelios žmonių grupės, kurioms taikytos nuolaidos. Dabar privaloma dvinarė rinkliavos sistema: pastovioji ir kintamoji mokesčio dalys. Atliekas tvarkančios įmonės diegia naujas technologijas, jos progresyvios, bet brangios. Taigi už viską reikia mokėti, apie atliekų mokesčių pigimą svajoti sudėtinga. Mažėja aplinkos tarša, taigi dėl sveikesnio gyvenimo ant gamtos aukuro turim kiekvienas dėti savo auką: kaimietis ir miestietis, verslininkas ir ūkininkas, pensininkas ir Seimo narys… Nieko naujo neišradom, tas pats ir dėl namų renovacijos: moki pinigus – gauni komfortą…
– Esate Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys. Neseniai paskelbta gyventojų apklausa apie didžiausias mūsų valstybės grėsmes. Skaitėte, ko labiausiai bijo visuomenė?
– Skaičiau… Nacionalinio saugumo strategijoje viena pagrindinių grėsmių, lygiagrečių su nedraugiškos kaimyninės valstybės agresija, – visuomenės atskirtis. Ją apklausiami gyventojai nurodė pirmu numeriu. Socialinė nelygybė, skurdas, vidinė migracija (išmiršta regionai) ir emigracija. Baigiu parengti projektą, kaip dirbančiose šeimose paskatinti gimstamumą. Jo esmė – su kiekvienu vaiku didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, o nuo ketvirto vaiko pajamų iš viso neapmokestinti. Tai ne pašalpa už vaikus, o dirbančių šeimos narių skatinimas uždirbti daugiau… Mano galva, iki šiol gimstamumo skatinimai buvo ne visai sąmoningi. Nežinau, ar idėjai frakcija pritars. Bedarbių išmokas taip pat reikia sutvarkyti, kad jos nebūtų skiriamos amžinai ir kad skirtumo tarp pašalpos ir minimalaus atlyginimo būtų didesnės žirklės dirbančiojo naudai.
– Iš rinkėjų galite gauti pylos už Darbo kodeksą (DK). Bijote?
– Bijoti galima vilko (juokiasi – aut. past.). Šio darbo santykius reguliuojančio dokumento reikėjo. Mano galva, jis nėra blogas, nors dėl atskirų punktų dejuoja ir darbdaviai, ir darbuotojai. Naujojo DK intencija – leisti darbuotojams patiems išsireikalauti didesnio atlygio, nes darbdaviai skundžiasi, kad profesionalių darbuotojų labai stinga. Kvailas darbdavys, jeigu nesugebės išlaikyti profesionalaus darbuotojo. Manau, vyks derybos ir susitarimai, kaip įprasta sakyti, „proto ribose“.
– Kaip bus su žemdirbiais, kuriems žadama apkarpyti lengvatų? Ir su galvas keliančiais viešbučiais?
– Konkurencija turi būti sąžininga. Juk neatpigo viešbučių paslaugos, kai jiems buvo pritaikytas 9 proc. PVM! O žaliu dyzelinu, ne paslaptis, važinėja ne tik ūkininkų technika, bet ir pusė kaimo automobilių… Taigi, reikia viską sąžiningai peržiūrėti. Kaip ir su verslo liudijimais dirbančius statybininkus ar automobilių remontininkus. Tiems, kuriuos mokesčių ar prievolių pokyčiai palies, žinoma, labai nepatiks…
– Peržiūrint mokesčius ir pajudinus tam tikras sferas, jaučiate lobistų spaudimą?
– Lobizmas juntamas, bet pas mane ypatingai nevaikšto, nesu toks reikšmingas, girdėjau tik užuominų. Jei sumažintų man atlyginimą, natūralu, ir aš būčiau nepatenkintas.
– Mūsų skaitytojai sako: Seimas, užuot sprendęs svarbiausius klausimus, murkdosi tarp nereikšmingų dalykų. Kad ir rūkymo balkonuose draudimas ar ketinimas pėsčiajam drausti perėjoje kalbėti mobiliuoju telefonu…
– Pagal statistiką, daugiausia pėsčiųjų žūsta ar sužalojama perėjose. Suomiai išsikėlė uždavinį iki 2040-ųjų tapti nerūkančia valstybe. Žinoma, tai, kaip ir embrionų saugojimas, nėra globalūs ar esminiai klausimai ir gal nereikėtų eikvoti laiko, energijos, kai tiek nebaigta esminių reformų, pertvarkų. Per juos ir įvairius skandalėlius nelabai juda skurdo ir turtinės nelygybės mažinimo procesai.
– Ko Jūsų klausia rinkėjai per susitikimus?
– Vieniems rūpi žemės nuosavybės klausimai, kitiems – žalos atlyginimo reikalai. Vieni, tarp jų daugiausia verslininkų, sako – alkoholį riboti blogai, viskas žlugs, kiti, taip pat – dalis jaunimo, jiems oponuoja ir draudimams pritaria.
– Grįžkime prie nacionalinių grėsmių… Turite praktinių patarimų žmonėms?
– Kol nebuvau Seime, mažiau informacijos turėjau, šiek tiek skeptiškai vertinau Lietuvos įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. BVP. Daugeliui žmonių kariniai konfliktai Ukrainoje, Krymo okupacija atvėrė akis – suvokta, jog grėsmės realios ir jos – visai šalia. Kaip sakoma, jei spynos į duris neįsidedi, negali jaustis saugus ir kaltinti kitų, kad neapsaugojo… Internetinė erdvė labai jautri kibernetinėms grėsmėms. Patarimas – namuose visuomet turėti tam tikrą kiekį grynųjų ir būtinų dalykų, kad ir žvakių, degtukų. Paleistas virusas gali bet kada sutrikdyti bankų sistemą, sutrikti gyvybiškai būtinas elektros tiekimas. Daug dirbame dėl Baltarusijos statomos atominės elektrinės Astrave, skubos tvarka Seime priimtas sprendimas šią atominę pripažinti mūsų valstybės nacionaline grėsme.
– Betgi žmonės nežino, kaip elgtis, kur bėgti ištikus atominei nelaimei. Nei dujokaukių, nei paskelbtų slėptuvių žemėlapių… Ką nelaimės atveju daryti?
– Rimta tema pajuokausiu: čiupti baltą paklodę ir – į kapus… O jei rimtai – slėptuvių yra, jos pažymėtos specialiu ženklu. Apie jų išdėstymą, evakuacijos planus visuomenei informaciją turėtų pateikti ne Seimo narys, o už civilinę saugą atsakingi savivaldybės specialistai.
– Kalbėdamas apie darbą NSGK, kur galite iš arti prisiliesti prie vyrų mėgstamų karinių dalykų, tiesiog „kaifuojate“. Ramiai miegate žinodamas apie valstybės grėsmes daug daugiau nei eilinis pilietis?
– Kai nežinai, tai nieko nebijai, kai daug žinai, baimės nebėra, nes ieškai sprendimų, kaip grėsmes užkardyti. Man labai patinka dirbti šiame komitete, specializuojuosi ginklų, šaudmenų, civilinės saugos, asmens ir turto apsaugos įstatymuose.
– Kiek apie grėsmes turėtų žinoti visuomenė?
– Manau, reikia viešinti beveik visą informaciją, tik šaltinių negalima atskleisti. Žmonės turi žinoti ir pasitikėti valstybe.
– Apie pasitikėjimą. Seimas – pačiame visuomenės reitingų dugne?
Į rinkimus eidami per daug prisižadėjote? – Nežinau, ar pasaulyje yra valstybių, kurių pagrindinės valdžios institucijos būtų labai populiarios. Per kelis mėnesius, natūralu, labai daug nuveikti neįmanoma. Esu linkęs prie europietiško politikos modelio: įvairiuose lygiuose pokyčiai turi būti daromi ne paskubomis ir tik tada, kai jiems parengta bendruomenė. Geras Norvegijos pavyzdys: 4 ar 5 komunos 25 metus ginčijosi dėl tunelio po fiordu statybų ir tik tada, kai buvo sutarta, tunelis per dvejus metus pastatytas.
Užs. 794
