Buvau ką tik po skyrybų, su dviem vaikais ir be jokio darbo. Kaip tik tuo sunkiu gyvenimo momentu pusseserė pasiūlė padirbėti kuriam laikui Londone. Tuo metu nenumaniau kuo gali baigtis mano priimtas pasiūlymas.
Mama sutiko Lietuvoje likti su abiem mano vaikais tol, kol susitaupysiu pakankamai pinigų gyvenimo pradžiai. Norėjau likti gimtajame mieste. Tam reikėjo ne mažiau kaip 3 tūkstančių svarų. Santaupos būtinos, nes neturiu nuosavo būsto. Tai reiškia, kad reikės pinigų ne tik nuomai, bet ir užstatui. Taip pat neturime ir jokio automobilio, kadangi skiriantis mašina atiteko vyrui (mainais už kartu užgyventus baldus).
Ilgus metus Londone gyvenanti mano tetos dukra siūlė tame pačiame restorane pasidarbuoti padavėja. Tai buvo nedidelė greitojo maisto įstaiga, kurią Lietuvoje mes labiau vadintume užkandine, nei restoranu. Asortimente – dešrainiai, mėsainiai, bulvytės su įvairiausiais priedais ir sumuštiniai. Tokios vietos didmiestyje, kur gyvenimas sukasi pašėlusiu greičiu, beprotiškai populiarios. Anglų kalbą mokėjau gerai – dar iki pirmojo nėštumo mokykloje dirbau anglų kalbos mokytoja. Žinoma, pirmas savaites dar reikėjo pastangų įvaldant vietinių gyventojų žargoną, ypač juodaodžių. Šiame nuošaliame rajone jų buvo gausu.
Padavėjos darbas man labai patiko, o dar ir abatpinigiai buvo nemenki. Per mėnesį pavyko susitaupyti 1,5 tūkstančio svarų. Vienintelis minusas – kankino ilgesys. Ilgėjausi atžalų. Sėkmingas taupymas ir manęs laukiantys patys artimiausi žmonės buvo tas variklis, kuris padėjo keltis ir eiti į darbą net po bemiegių naktų. Mielai sutikdavau dirbti po dvi pamainas iškart, jei to reikėdavo. Tai reiškia, kad kartais “ant kojų” tekdavo išbūti ir po 16 valandų. Man, kaip nedidelio antsvorio turinčiai moteriai, iš pradžių tai buvo iššūkis. Kūnas rytais jausdavosi kaip po ilgų, alinančių treniruočių. Nepaisant to, kad darbo metu užkandžiavau tuo pačiu maistu, kurį valgė ir mūsų klientai, per mėnesį nesunkiai “ištirpo” 6 kilogramai. Tai irgi laikiau teigiama paskata.
Per antrąjį darbo mėnesį aptarnaudavau vis daugiau klientų. Mano atbatpinigiai dar labiau išaugo. Neretai jie siekdavo 50-80 svarų. Didelis fizinis krūvis nebeatrodė toks baisus, kūnas tai priėmė beveik kaip savaime suprantamą patirtį.
Deja, nepaisant pozityvaus nusiteikimo, mano gražius planus sumaišė nelaimingas atsitikimas darbe. Kartą pavadavau virėją ir keisdama aliejų bulvytėms dalį jo šliūkštelėjau ant rankų. Kliuvo ir šlaunims. Kolegos sureagavo greitai. Nugabeno į arčiausiai esančią privačią kliniką. Ten dirbęs gydytojas mane apžiūrėjo per gerą pusvalandį.
Visgi, pirmoji pagalba nebuvo suteikta kvalifikuotai: nudegusios kūno vietos, kaip vėliau paaiškėjo, pirmiausia turėjo būti atvėsintos. Tai nebuvo atlikta apskritai. Nudegusius odos plotus patepė kažkokiu tepalu, išrašė vaistų nuo skausmo. Pasekmės buvo baisios – ant rankų ir šlaunų liko randai. Tęsiant gydymą Lietuvoje man buvo paaiškinta, kad nudegimas nebuvo didelio laipsnio, tad randų galėjau išvengti. Tam turėjo pakakti kvalifikuotai suteiktos pirmosios pagalbos.
Po šio įvykio mano giminaitė rekomendavo ieškoti teisybės ir kreiptis pagalbos į įmonę “Insito kompensacijos”. Jos atstovas išgirdęs mano pasakojimą telefonu paaiškino, kad turiu galimybę iš aplaidaus mediko prisiteisti kompensaciją. Sutikau, nes tokia paslauga nesėkmės atveju nieko man neturėjo kainuoti. “Insito kompensacijos” padėjo iš privačios klinikos draudimo gauti beveik 4 tūkstančius svarų siekiančią kompensaciją. Tokia pinigų suma vienišai motinai tikrai nemenka. Nors likę randai ant rankų man visą gyvenimą primins skaudžiai nutrūkusią darbo patirtį Londone, gautą kompensaciją laikau puikiu gyvenimo startu.
Užs. 777
Netikęs straipsnio pavadinimas. Pabandyk iš mūsų gydytojų prisiteisti už randus…akivaizdžių klaidų nepripažįsta.