Knygos, kaip ir kiti dalykai, dėvisi bei sensta. Asmeninės bibliotekos po jų savininko mirties dažnai yra dovanojamos, išdalinamos, paveldėtojai pasilieka nedidelę jų dalį – tik pačias vertingiausias knygas. Valstybinės, viešosios bibliotekos savo fondus kaupia nuolat, reguliariai pasipildo naujais leidiniais, bet dalį senesnių knygų tenka nurašyti.
J. Keliuočio viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Snieguolė Galvelienė sako, jog knygų nurašymo priežastys būna įvairios: vienas knygas skaitytojai pameta, kitas sulieja vandeniu ar apgraužia jų augintiniai, bet dažnai skaitytojai niekuo dėti – knygos pasensta moraliai ar susidėvi nuo skaitymo. Gal didžiausi knygų nurašymai vyko po Nepriklausomybės atkūrimo, kai lentynos buvo valomos nuo privalomo ideologinio šlamšto, bet ir jo pavyzdžių bibliotekų saugyklose liko. Snieguolė sako, jog ir Lenino raštų rinkinio vienas egzempliorius saugomas, jei prireiktų kam nors tyrinėjančiam istoriją ar rašančiam mokslinius straipsnius. Visgi knygų iki šiol daugiau nurašoma negu gaunama naujų. Pernai J. Keliuočio viešoji biblioteka gavo 7421 knygą, o nurašė 8091.
Kur dedamos nurašytos knygos? Iki šiol buvo tik du keliai: į makulatūrą arba į aukcioną. Nuo liepos 1 d. ši tvarka keičiasi. Seimo naujai priimtos Bibliotekų įstatymo pataisos numato, jog nurašytas knygas prieš jas perduodant utilizuoti (perdirbti) galima neatlygintinai perduoti fizinių bei juridinių asmenų nuosavybėn, tai yra dovanoti žmonėms, įstaigoms ar organizacijoms.
J. Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Daiva Vilkickienė sako, jog kai kurios bibliotekos jau įgijo panašios patirties organizuodamos knygų mainų lentynas ar spintas. Iš tikrųjų dovanojamų knygų lentyna, pasak direktorės, būtų bene paprasčiausia išeitis, tik jos neužtenka.
Daugiau „Gimtajame…“
