Projektas: „TeATRAS, ką užaugino Rokiškis“
– Kai sužinojai, kad tave kviečia režisuoti net du Dainų šventės projektus, kokia buvo reakcija? Atsakomybė juk milžiniška.
– Tai iš pradžių apie ką tik pasibaigusį Dainų šventės žygį per Lietuvą. Žygio tikslas – reklaminis. Jo renginiai nuo gruodžio vyko 11-oje miestų, juose tų regionų meno kolektyvai jungėsi bendriems koncertams ir kvietė visus vasarą atvykti į Vilniuje vyksiančią 100-metį mininčią Dainų šventę.
Rudenį mes, trys režisierės iš Rokiškio, Pasvalio ir Tauragės, buvom pakviestos į Nacionalinį kultūros centrą Vilniuje ir mūsų buvo paprašyta sukurti koncepciją „Kad giria žaliuotų“ žygiui per Lietuvą. Reikėjo sugalvoti prasmingą jungtį, simbolį, kuris kaip estafetė būtų perduodamas iš miesto į miestą. Laikas labai spaudė, stresavom. Ir, kaip kartais nutinka, smegenys paskutinę minutę „išmeta“ tai, kas, atrodo, visą laiką gulėjo panosėj. Paryčiais prieš lemiamą kūrybinį susitikimą mane iš miegų išvertė žodis „inkilas“. Tiesiog susapnavau. Juk inkilas ir medis – neatsiejami, inkilas – paukščio namai, gyvybės atsiradimo vieta , paukštis –dainos simbolis. Mūsų džiaugsmui, idėja prilipo, ėmė savarankiškai vystytis. Vien Nemenčinėje vykusiam žygio renginiui Vilniaus rajono moksleiviai pagamino 750 inkilų. Visi 11 miestų sėkmingai tapo Dainų šventės šaukliais, surengė gražius koncertus miestų aikštėse, dalijosi inkiliukais, o mes, trys režisierės, paeiliui globojome, konsultavome, prižiūrėjome tuos renginius. Aš dirbau Jonavoje, Anykščiuose ir Nemenčinėje.
Bet pagrindinis iššūkis vis tik – Dainų šventės Teatrų diena. Joje dalyvaus apie 100 Lietuvos teatrų. Šiais metais teatrai „karaliaus“ pačioje Vilniaus širdyje – Valdovų rūmuose ir jų prieigose – Pilies gatvėje ir pan. Mūsų teatras jau prieš pusantrų metų žinojo, kad dalyvaus finaliniame renginyje, kuriame bus pristatomos geriausių, reikšmingiausių lietuviškų dramų ištraukos. Mes pasirinkome J. Grušo „Barborą Radvilaitę“. Ramiai galvojau, ką darysime, ir tikrai nesitikėjau naujo iššūkio.
Nežinau, kas pasiūlė mano kandidatūrą į Teatro dalies režisierės vietą. Turbūt daug pernykščių „sėkmių“ sukrito, buvau labai matoma… Lapkričio pradžioje vėl sulaukiau Nacionalinio kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos skambučio su pajuokavimu, kad darbas Dainų šventės žygyje buvo tik apšilimas, o dabar prasidės rimti reikalai. Galvojau ne tik apie užgriuvusią atsakomybę, bet ir apie tai, kad nieko neišmanau apie Dainų šventės organizacinį mechanizmą, nepažįstu žmonių, nežinau, pas ką eiti ir ko klausti, nežinau, net nuo ko pradėti… Net visų Lietuvos teatrų režisierių-kolegų nepažinojau, juk tebuvau viena iš jų. O ir neįsivaizdavau, ar sulauksiu jų palaikymo – juk pastarąsias dvi Dainų šventes Teatro daliai vadovavo didžiulis autoritetas aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Įsivaizduojat, ką reiškia eiti paskui Masalskį? O dar situacija man nelengva ir tuo, kad Teatro dienos scenarijaus konkursas buvo įvykęs, visi maždaug žinojom renginio planą, bet tikrai ne viskas mums patiko… Ir dabar tą ne visai patinkantį planą teks vykdyti man? Tą naktį galvojau ir apie tai, kad ne tik privalėsiu pasakyti, kam nepritariu, bet ir kažką pasiūlyti vietoj to…
Kalbėjomės. Sakiau, ką norėčiau keisti ir kodėl. Gavau leidimą. Dar gavau leidimą pačiai susiformuoti komandą iš reikiamų specialistų – dailininko, kompozitoriaus, padėjėjų-režisierių.
– Ką ir pagal ką surinkai į savo komandą? Su kuriais žmonėmis jauti tą patį kvėpavimą?
– Pirmiausia paskambinau ką tik į pensiją išėjusiai ilgametei Nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadovei, visų Lietuvos mėgėjų teatrų „mamytei“ Irenai Maciulevičienei. Pasakiau: „Irute, jei nepadėsit, net nepradėsiu…“ Vienas iš svarbiausių patarimų – nedaryk visko viena, suburk keletą kolegų režisierių, kuriais pasitiki ir su kuriais galėsi kurt. Pirma sąraše iškart atsirado žygio kolegė, Pasvalio teatro režisierė Ramunė Uždavinienė, o su ja – ir Pasvalio jaunimo teatro režisierė Asta Simonaitė. Pačiuose pirmuose darbiniuose susitikimuose išryškėjo gatvės teatrų grupės lyderis, dviejų Kauno jaunimo teatrų vadovas Tomas Erbrėderis. Kiti komandos nariai atėjo skirtingais keliais, tačiau puikiai jaučiam vienas kitą ir „kvėpuojam tuo pačiu oru“. Kompozitorius Rytas Svilainis – žinomo kompozitoriaus, nuolat dirbančio Dainų šventėse, Giedriaus Svilainio sūnus. Scenografas Arvydas Gudas – šiuo metu vienas paklausiausių teatro dailininkų, beje, šiuo metu dirbantis su A. Špilevojumi ir vos prieš savaitę gavęs Panevėžio miesto kultūros ir meno premiją. Choreografas Marius Pinigis – gerai pažįstamas Rokiškio publikai, „Nuepiko“ šokio trupės vadovas, šokėjas, edukatorius, pelnęs ne vieną apdovanojimą.
– Tavo pasiekimų ir premijų dabar neskaičiuokim. Ar Dainų šventės teatro dalies meno vadovė visgi svarbiausias?
– Tiesa ta, kad viską padaro žmonės su dviem rankom, dviem kojom ir viena galva. Ir štai – tau suteikiama tokia galimybė. Ir dar istorinėje 100-mečio šventėje, kur viskas dar svarbiau, dar labiau… Taip, reikia pripažinti, iš pradžių buvo sunku tai įsisąmoninti, adrenalinas tiesiog pulsavo gyslose, o paskui prasidėjo darbas, darbas, darbas… Ir dabar tas adrenalinas jau kitoks – supranti, kad svarbiausias įvertinimas ne tai, kad tave pakvietė. Įvertinimas bus tada, jei pavyks gerai padaryti. Tad kol kas visame šiame reikale pirmauja atsakomybės jausmas, o kai visa tai baigsis, pažiūrėsim, ar bus kuo didžiuotis ir ką pasakoti anūkams.
– Jei jau nardai plačiuose vandenyse, ar neketini palikti Rokiškio?
– Rugsėjo pradžioje į mūsų Kultūros centrą buvo atvykusi itin svarbių asmenų komisija, nes mūsų Kultūros centras pretendavo tapti geriausiu Lietuvos kultūros centru. Tiesą sakant, tik per plauką netapome, mus visiškai minimalia persvara aplenkė Jonava. Šio susitikimo metu pusiau juokais, pusiau rimtai man buvo pasiūlyta važiuoti dirbti į Vilnių, į Nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrį, į mano jau minėtos I. Maciulevičienės vietą. Tiesą sakant, paskui, pradėjus darbuotis Dainų šventės projektuose, tas pasiūlymas kartojosi. Bet aš tikrai dar nenoriu užsidaryti valdininko kabinete tarp popierių. Kol dar pajuntu, kad mane „užveža“ viena ar kita kūrybinė idėja, kol dar kartkartėmis jaučiu gyslomis pulsuojantį adrenaliną, tol noriu mėgautis tuo kūrybos džiaugsmu, kuris duotas ne visiems. Taip, galėčiau ir kūrybinį darbą dirbti kitur, režisierių katastrofiškai trūksta visoje Lietuvoje, nuo Naujųjų metų jau gavau net tris pasiūlymus iš kitų kultūros centrų, bet kol kas nematau jokio reikalo kardinaliai keisti savo gyvenimą. Nesakau, kad niekada to nepadarysiu, bet kol kas – ne. Juolab kad, kaip parodė gyvenimas, Dainų šventę galima režisuoti ir iš Rokiškio.
Neringos Danienės asmeninio archyvo nuotr.
