Po skyrybų penktadalis vyrų beveik nebendrauja su vaikais

“Čia yra problema, nes skyrybų atveju teisiškai išsprendžiami vaiko išlaikymo ir santykių su juo klausimai, tačiau šie klausimai tokiu pačiu būdu nėra sutvarkomi, jei nutrūksta nesusituokusių tėvų partnerystės. Sprendimų paieškos tęsiasi daugiau nei dešimtmetį. Situacija turėtų būti keičiama, nes ji daro neigiamą įtaką išsiskyrusių tėvų vaikų gerovei”, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto šeimos sociologijos ir demografijos tyrimus atliekanti profesorė Aušra Maslauskaitė.

Interviu naujienų agentūrai ELTA sociologė atkreipė dėmesį, kad pagal ištuokų rodiklius Lietuva yra tarp lyderių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Aukšti ištuokų rodikliai Lietuvai būdingi keturis dešimtmečius. Nauja tai, kad anksčiau dažniau skirdavosi žmonės su aukštesniu išsilavinimu, o dabar partnerystės iširimo rizika yra dažnesnė būtent socialiniu ekonominiu požiūriu pažeidžiamose grupėse, kurios yra žemesnio išsilavinimo, prastos užimtumo perspektyvos.

“Šiuo atveju, mes kalbame apie aplinkybes, kurios veikia didelės grupės žmonių šeiminį gyvenimą. Neretai yra taip, kad skurdžiai gyvenantys išsiskiria, ir dėl to jie tampa dar skurdesni, ypač tai pasakytina apie moteris, su kuriomis po skyrybų lieka gyventi vaikai”, – konstatavo A. Maslauskaitė.

– Kokia dalis šeimų Lietuvoje išyra arba patiria iširimo riziką?

– Pagal suminį ištuokos rodiklį Lietuvoje registruotos santuokos iširimo tikimybė yra apie 43 proc., tačiau jeigu įskaičiuotume neregistruotas partnerystes, kurių Lietuvoje irgi yra gana nemažai, ir ko mes neapskaitome, iširimo tikimybė būtų dar didesnė.

Bendrai kalbant, partnerysčių stabilumas Lietuvoje nėra didelis. Jeigu žvelgsime vien į ištuokų rodiklius, esame arti šalių lyderių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Su tuo, kad mūsų santuokos dažnai išyra, mes jau gyvename ne du, bet keturis dešimtmečius. Ištuokų rodikliai labai sparčiai pradėjo augti tarp XX a. septinto dešimtmečio vidurio ir aštunto dešimtmečio vidurio, taigi dar sovietmečiu. Ir aukštas lygis iš esmės išsilaikė su nedideliais svyravimais iki pat šių dienų.

Taigi esame paveldėję šeimos nestabilumo tradiciją iš ankstesnių dešimtmečių. To tikrai negalime sieti vien su laikotarpiu po 1990 metų, kai labai smarkiai pasikeitė šeimų gyvenimo aplinka.

– Kokios yra pagrindinės skyrybų priežastys Lietuvoje?

– Jeigu pasižiūrėsime į sovietmetį, tai galime išskirti nemažai veiksnių. 1965 m. liberalizuota teisinė ištuokų registravimo tvarka. Be to, visuomenė per labai trumpą laiką išgyveno radikalius pokyčius: kėlimąsi į miestus, moterų profesinį užimtumą ir išsilavinimo lygio augimą, vyrų orientavimą į darbininkiškas profesijas ir moterų bei vyrų išsilavinimo skirtumus. Paminėčiau geistinų ir realiai įgyvendinamų lūkesčių, siejamų su vyrais, prieštaras. Vyras privalėjo būti šeimos išlaikytojas, tačiau realiai retas galėjo tai išpildyti. Jau minėtas vyrų orientavimas į darbininkiškas profesijas kūrė ir specifinę vyriškumo kultūrą, neprisidedančią prie šeimos stabilumo, čia paminėtinas besaikis alkoholio vartojimas, smurtinis elgesys. Bendrai sovietmečiui būdingas vyro-tėvo kaip šeimoje neatsakingo, nusišalinusio nuo vaikų ir namų reikalų, šiek tiek infantilaus vaizdinio kūrimas. Ne veltui buvo sakoma, tikima ir gyvenama pagal taisyklę, kad moteris laiko tris namų kampus. Kai kas iš šio palikimo veikia ir šiandien.

Dabartiniu laikotarpiu vienas pagrindinių dalykų, kuriuos mes galime pasakyti, prieštarauja paplitusiam lūkesčiui, kad dažnai skiriasi žmonės, kurie gyvena miestuose, yra su aukštuoju išsilavinimu, turintys užtektinai pajamų. Iš tikrųjų situacija yra visiškai kita – šitie rečiausiai nutraukia savo santuoką, o gerokai dažniau tai daro žmonės, kurių socialinės ekonominės pozicijos yra žymiai labiau pažeidžiamos, kurias mes fiksuojame per menką išsilavinimą, prastas užimtumo pozicijas.

Mūsų ankstesni tyrimai rodo, kad dar 1990-aisiais arba 1980-aisiais dažnai būtent ir skirdavosi žmonės, kurie buvo su aukštesniu išsilavinimu, o dabar mes turime atvirkštinę situaciją ir matome, kad skyrybų rizika koncentruojasi žemesnio socialinio ekonominio statuso grupėse, ten kur yra daugiau stresorių, kylančių su išties sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis.

Tačiau turime suprasti, kad tai yra sociologinis demografinis aiškinimas, leidžiantis suprasti dalį veiksnių.

– Šeimose, kuriose yra vaikų, veikiausiai kone 100 proc. atvejų po skyrybų lieka su motinomis?

– Lietuvoje dominuojantis modelis yra tas, kad po skyrybų vaikai lieka su motina. Tai atspindi mūsų kultūrinius lūkesčius apie tėvystę, motinystę, vaiko interesus, taip pat teisinę sistemą ir kasdienį elgesį. Norintiems plaukti prieš srovę tėvams situacija nėra palanki. Neturime teisinio instituto, kuris egzistuoja daugelyje kitų valstybių -vadinamosios pasidalintos gyvenamosios vietos. Kai kuriose šalyse būtent toks santykių sutvarkymo būdas (kai vaikas, pavyzdžiui, pakaitomis vieną savaitę gyvena su tėvu, kitą – su motina. – ELTA) teismo priskiriamas pagal nutylėjimą.

Mūsų teisinė bazė reglamentuoja taip, kad nutraukiant santuoką tarp visų kitų klausimų privaloma išspręsti vaiko išlaikymo ir kartu negyvenančio vieno iš tėvų santykių su vaiku ir dalyvavimo vaiko auklėjime ir auginime klausimus. Lietuvoje mes galime nustatyti vieną gyvenamąją vietą. Ta vieta dažniausiai priskiriama su motina.

Tėvui nustatoma bendravimo su vaiku tvarka, laikas, dėl kurių susitariama žodžiu arba raštu.

Bet vėlgi yra įdomu, kaip tas laikas padalijamas – laikas dalijamas tarp tėvų, tačiau dalijamas ne visas laikas, bet tik laisvas vaiko laikas, o jis yra apibrėžiamas kaip laikas, kuris lieka nuo mokyklos, vykimo į mokyklą, būrelių, pamokų ruošos ir kitų dalykų. Tai dažniausiai ir lieka savaitgaliai arba dar mažiau.

Jeigu pasižiūrėtume į bendras tendencijas skirtingose šalyse – tai dar prieš 20 metų Vakarų Europos šalyse situacija buvo panaši, bet per tuos keletą dešimtmečių ji gana reikšmingai pasikeitė ir būtent pajudėjo labiau įtraukiančios vyrų tėvystės po skyrybų link. Kai kuriose šalyse ir teisinė bazė persitvarkė taip, kad labiau palaikytų tėvų dalyvavimą vaiko gyvenime, nes judama bendro supratimo link, kad vaikui yra labai svarbūs santykiai su abiem tėvais, ir jeigu partnerystė išyra, tai tėvystė arba motinystė nebūtinai turi iširti, ir ji turėtų tęstis vaiko gerovės vardan.

– Kaip šiuo metu apibūdintumėte vyrų įsitraukimą į vaikų auklėjimą po skyrybų?

– Kaip rodo neseniai mūsų darytas tyrimas, apie 20 proc. tėvų po skyrybų arba partnerystės nutraukimo iš viso nebendrauja arba itin retai bendrauja su savo vaikais, apie 25 proc. – nurodė bendraują bent kartą per savaitę ir apie trečdalis – bendraują kartą per mėnesį.

Įdomu, kad tėvų nurodytas bendravimo su vaiku dažnumas sutampa su mūsų kitos apklausos duomenimis, kur mes klausėme vienišų motinų, kaip dažnai tėvai bendrauja su vaikais. Todėl mes galime sakyti, kad, matyt, tie duomenys ir nurodo tikrą situaciją Lietuvoje.

Negalime pasakyti vienos priežasties, kodėl taip yra. Tai yra labai kompleksiškas dalykas. Ką patvirtina ir mūsų tyrimai, kad pinigai ir santykiai yra vienas kitą palaikantys dalykai. Tie tėvai, kurie pareigingai prisideda prie vaiko išlaikymo, dažniau susitinka su vaikais po skyrybų ir dažniau palaiko santykius, ir apibūdina tuos santykius kaip geresnius. Tie, kurie nusišalina nuo vaiko išlaikymo, atitinkamai – jų santykiai su vaiku linkę atšalti arba jie visai išnyksta.

Jeigu pasižiūrėtume, kas yra tie tėvai, kurie nemoka alimentų – pastebėtume įdomų dalyką ne tik moksliniu, bet ir galbūt praktiniu požiūriu.

Matome, kad žymiai dažniau nemokantys alimentų tėvai yra tie, kurie išties sunkiai gali mokėti, tai yra tėvai, kurie yra žemesnio išsilavinimo, kurių profesinės pozicijos yra prastesnės, kurie dažnai neišgali mokėti – yra bedarbiai arba turi kitų problemų.

Kas yra įdomu ir lietuviška, kad santuokoje gyvenę ir išsiskyrę tėvai dažniau išlaiko vaikus nei gyvenę neregistruotoje partnerystėje, net jei abiem atvejais jie yra žemesnio išsilavinimo, žemesnio socialinio ekonominio statuso..

Čia yra problema, manau, susijusi su teisiniu partnerystės instituto neapibrėžtumu. Tai yra galimybė politikams tvarkyti situaciją, nes mes kalbame šiuo atveju apie vaikų gerovę.

Aišku, mes turime įstatymų numatytą tvarką, kad motina gali kreiptis į teismą, nepriklausomai nuo to, ar ji buvo susituokus, ar nebuvo susituokus, ir teismas priteistų tėvui vaiko išlaikymą. Tačiau ta motina gali kreiptis, o gali ir nesikreipti. Čia turime daug neapibrėžtumo, kuris atsigręžia pirmiausia prieš vaikų gerovę.

O vaikų tokių mes turime tikrai nemažai. 2011 m. surašymo duomenimis, apie trečdalis vaikų Lietuvoje gyvena su vienu iš tėvų, ir tai yra labai aukštas rodiklis, vienas aukščiausių ES šalyse. Maždaug pusė iš jų gyvena su išsituokusia motina, 19 proc. – su netekėjusiomis motinomis. Pagalvokime, kokia grupė vaikų yra paveikta šito mūsų teisinio neapibrėžtumo. 29 proc. vaikų gyvena tik su motina, tačiau tėvai nėra išsiskyrę, čia vėlgi – klausimas ateičiai, galime manyti, kad dalis šių vaikų gyvena šeimose, kuriose tėvas yra migravęs ir dirba kažkur užsienyje, bet galbūt yra dalis šeimų, kuriose tiesiog nėra įregistruojama ištuoka.

– Ar galėtumėte patikslinti, kokia dalis tėvų neišlaiko savo vaikų iširus partnerystei?

– 10 proc. tėvų sakė, kad jie iširus partnerystei niekada nemokėjo vaiko išlaikymo pinigų, 17 proc. teigė, kad jie kurį laiką mokėjo, bet dabar nemoka, ir likę sakė, jog moka ir dabar. Remiantis motinų atsakymais situacija bus panaši, bet šiek tiek menkiau naudinga vyrų atžvilgiu. Apibendrinant galėtume sakyti, kad apie 25 proc. tėvų arba nemoka, arba labai nereguliariai moka alimentus.

– Ačiū už pokalbį.